grumlinas: (Default)

Iš forumo forum-tintinophile.com/ keletas saldianių popieriukų
©Hergé/Moulinsart 2009











Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Борис Гребенщиков – Время На…

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Kai kada, nuvažiavęs atostogauti ne per toliausiai Lietuvos, gali sužinoti dalykų, apie kuriuos net nebuvai girdėjęs. Šiemet taip nutiko mudviem su brangiausiąja, atostogaujant Paviluoste Latvijoje.
Poilsio namų šeimininkė mums įteikė lietuvišką brošiūrėlę apie miestelį, kurioje perskaitėme, kad miške netoliese yra lietuvių karių kapas. Be abejo, jį nutarėme aplankyti.
Pati istorija, kiek sumakaluojant ją su V.Urbono plaukimu per Baltiją, atpasakota „XXI amžius“.


Tą 1944 metų žiemą septyni lietuviai Kuršo grupės vado patvirtintu įsakymu buvo sušaudyti savųjų vien už tai, kad savo saugomame ruože praleidinėjo brolius latvius į laisvę. Naktimis iš Gotlando atplaukdavo švedų kateris ir sustodavo. Tada į iš anksto sutartą vietą valtimis atsiirdavo latvių bėgliai. Paėmęs nustatytą skaičių civilių, bėgančių nuo raudonojo teroro, švedų laivas skubiai nuplaukdavo atgal į Gotlandą. Ta nelegali migracija būtų vykusi iki visų norinčiųjų išgabenimo. Paskutiniu reisu į laisvę planavo išplaukti ir dviejų atramos punktų sargybiniai. Bet kažkas kažkam prasitarė, o tas išdavė… Vokiečių karinė lauko žandarmerija suėmė apie 20 karių, visus iš jaunesniojo puskarininkio Luniaus vadovaujamos įgulos. Tardymo metu tik septyni prisipažino, matyt, priremti nenuginčijamų faktų. Jaun. psk. Lunius ir dar 10 jo vadovaujamų kareivių, neigdami ką nors žinoję, nuo mirties bausmės išsisuko. Juos Vermachto karo lauko teismas „iki karo pabaigos“ nusiuntė į drausmės lagerį. Tolimesnis jų likimas nėra žinomas.
Sušaudymui vadovavo jaun. ltn. Bratėnas. Pirmiausia bataliono gydytojas Lyberis sušaudomiesiems prie krūtinių, širdies srityje, prisegė balto popieriaus apskritimėlius, orientyrus taikymuisi. Jaun. ltn. Bratėnas sukomandavo „užtaisyk“. Kareiviai komandą tiksliai įvykdė. (Jonas Laucė. „Penktasis savisaugos batalionas“)
Nereikėtų jų smerkti. Jiems paprasčiausiai nebuvo kitos išeities. Apie puslankiu ties duobe išrikiuotą lietuvių batalioną ant kalvelių buvo demonstratyviai išsidėstę vokiečių kulkosvaidininkai. Buvo net prieštankinį pabūklą atsitempę lietuviams pagąsdinti.
Egzekucijai vadovavo vokietis, lauko žandarmerijos feldfebelis (viršila). Jis įsakė nusirengti viršutinius drabužius. Juozas Sendrius, Juozo sūnus, iš Užluobės kaimo, pirmiausia nusiėmė vokišką kepurę ir paspyrė ją koja, po to ėmė sagstytis mundurą…
Duobėje vienas sušaudytųjų atsisėdo ir ėmė nuo galvos plėšti raištį. Tai pamatęs feldfebelis išsitraukė iš dėklo pistoletą ir iš arti šūviu pribaigė nelaimingąjį. (Jonas Laucė. „Penktasis savisaugos batalionas“)
Surasti kapą nėra labai sudėtinga, nors minėtoje brošiūroje esantis žemėlapis meluoja. Atvažiavus nuo Liepojos-Ventspilio plento, iš pagrindinės gatvės reikia važiuoti dešinėn pagal rodyklę „Jūrakmens“ iki parkingo, prie kurio stovi medinė piramidė/apžvalgos bokštas, o informacinė lenta pasakoja apie Pilkąją kopą/Pāvilostas pelēkā kāpa. Šalia aikštelės dešinau po medžias prie takelio stovi nuoroda į kapą. Einame takeliu, paskui taku ~600 m, prieiname analogišką nuorodą, tik apsuktą į priešingą pusę, tada sukame dešinėn ir einame geltongalviais kuolais nužymėtu taku ~200 m iš pradžių apsamanojusimis kopomis, paskui miškeliu, kol prieiname patį kapą.
Nuoroda prie „Pilkosios kopos“ parkingo
20170713_122456
Geltongalvių kuolų takas
20170713_124204
Takas per kopas
20170713_124214
Tolumoje – kažkas įdomaus
20170713_124534
Matosi, kad tai – žygio tikslas
20170713_124547
7 lietuvių karo vyrų kapas
20170713_124558

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Važinėjant mudu su brangiausiąja neretai matome numuštų laukinių gyvūnų: lapių, mangutų, netgi gandrų. Taip nutinka turbūt todėl, kad jie drąsiai žygiuoja svetima teritorija. Pora pavyzdėlių iš videoregistratriaus.

Važiuojame žvyrkeliu, kairiajame kelkraštyje pasirodo lapiukas, bėga per kelią, kertu ant stabdžių, net mašiną sumėto, jis jau dešiniajame kelkraštyje mąsto apie grįžimą atgal, bet sustoja. Ufff, nepervažiavau 😉
lapiukas


Važiuojame plentu, iš kairiojo kelkraščio gandras įžūliai pradeda eiti per kelią, bet gauna PYPT!!! ir susinervinęs pasuka atgal. Pristabdžiau, be abejo 😉
gandras

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Kadangi per paskutines 3 savaites mudu su brangiausiąja suvažinėjome ne vieną šimtą kilometrų po Lietuvą ir Latviją (>3000 fotkių, neįsivaizduoju, kada apdorosiu 😉 , tai prisėsti prie tinklalapio vis neišeidavo. Anyway, štai kažkiek citrokadrų tokia savotiška tema (nors ir ne šeštadienis) – apleisti Citroenai, sumeškerioti iš hiveminer.com.
TA 31155640083_10f498e410_b
T55 32915331201_49b36e62c0_b
H 31117188484_068905034f_b
DS 32749418126_3c894dc293_b
DS 32748512910_d1a8afdef6_b
Ami 32649003021_9f917005af_b
2CV 33770050271_3417e0d045_b
2CV 30999508656_ba179625b7_b

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Kadangi praėjusį savaitgalį liankų žemėje sudalyvavome Citrojoninėse’2017, tai ir įrašo apie citroenus nebuvo. Ale užtai Padangiuxas visu grožiu atsiskleidė Rešliaus pilies fone. Kelionė buvo puiki+įdomi+turininga, o reportažas apie matytas grožybes bus greitu laiku.
20170624_174404


Na o dabar kelios atsitiktinės fotkės iš mano citro-kolekcijos.
B14
TA
2CV
H
DS
GSA+CX
citroen1975
Xantia

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Kolegos Aurimas ir Simona aplankė Lentvario dvarą

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Viename puslapyje radau 1798 m. visų Rusijos gubernijų valdininkų mundurų atvaizdus iš leidinio „Изображение всех статских мундиров для всех губерний.1798.“. Ir Lietuvos gubernijos taip pat. Tik-tik po III ATR padalijimo.
lietuvos gubernija
lietuvos gubernija 1


Pgalavojau, kad ir mūsų valdininkus būtų neprošal apvilkti mundieriais – priduotų drausmingumo, žmonės iškart matytų valstybės tarnautojus.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Kažkaip pro akis prasprūdo, kad dar nerašiau apie Citroën nedidelį „fintą“, bandant sudalyvauti Prancūzijos kariuomenės konkurse, kurio metu buvo perkami nauji džipai vietoje senųjų gerųjų Hotchkis M201 aka La Jeep. Taigi, Citroen paėmė Volkswagen Iltis, įdėjo ten CX Athéna/Reflex 1.8 l 75 AG variklį ir taip tikėjosi prasisukti. Anaqlogiškus cirkus krėtė ir Renault, siūlydamas Fiat Nuova Campagnola su Renault 20 variklius, pavadindamas tai Saviem TRM 500, bet nugalėjo Peugeot, kuris į G klasės mersą įdėjo Peugeot 504 variklį ir visa tai pavadino Peugeot P4 😉
Taigi, C44 nenuskilo serijinis gyvenimas.


Neblogas straipsnis šia tema francūziškai, bet Gūglis verčia pakenčiamai.



Dar vienas straipsnis, irgi francūziškai.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Citrobusai

Jun. 10th, 2017 10:46 am
grumlinas: (Default)

Iš saito hiveminer.com kelios senų Citroen autobusų fotkės.


Type 23, 1947

Type 23

Type 45

Type 45, 1934 (modeliukas)

Type 45 UADI, 1948

Type 55

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Nuskenavau šiek tiek senų neįvardintų šeimos nuotraukų iš pusbrolio mamos (a.a.) archyvų. Šias dvi skiria, berods, ketvirtis amžiaus – pirmoji daryta ~1950 metus, antroji – ~1975 (maždaug, nes jokios info). Mano seneliai iš Mamytės pusės: Anastazija ir Jokūbas Žąsyčiai. Nepilni 6 ha žemės, 8 vaikai. Visas gyvenimas praėjo sunkiai dirbant. Geriausios mano gyvenimo akimirkos – vasaros jų sodyboje.

Jokubas ir Anastazija Zasyciai

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Šiąnakt su brangiausiąja išėjome pasižiūrėti tos braškinės pilnaties. Nu Mėnulis kaip Mėnulis, ale romantikos buvo 😉

20170608_233817

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Išaušo paskutinis mūsų Užkarpatės Odisėjos rytas ir išvažiavome namolio. Pakeliui sustojome pavalgyti, tačiau pirmąkart Lenkijoje maistas buvo nekoks ir ant tos užeigos (net nerašysiu jos pavadinimo) ateičiai padėjome kryžių.
Kelias buvo smagus, važiavosi lengvai. Apvažiavome Liubliną (vėlgi negaliu atsidžiaugti apvažiavimu, nes anksčiau yra tekę kelis kartus irtis per patį miestą), pasiekėme Bialystoką. Be abejo, apsipirkome „Auchan’e“ ir pamažu grįžome namo. Vakaras buvo puikus, kelionės pabaiga nuostabi.
Fotkės šįkart vien iš videoregistratoriaus, bo nestojome specialiai fotkinti.


Šiokie tokie apibendrinimai
Pravažiuota ~2300 km, tiksliai neskaičiavau. Kuro piltasi du kartus po ~3/4 bako (nerizikavau likti tuščiu baku), Lenkijoje ir Ukrainoje, kainos maždaug kaip Lietuvoje.
Apie nakvynės ir maisto kainas rašiau ankstesniuose įrašuose. Tačiau norintiems keliauti pigiau: ukrainoje nakvyne galima nesunkiai rasti parai žmogui apie 6 EUR, pietūs apie 3 – 5 EUR. Važiuojant reikėtų turėti ir kreditines korteles, ir grynųjų EUR nestambiais banknotais. Tarp kitko, „Privatbank“ bankomatai nepriėmė mano Master ir Maestro kortelių, bet kažkokio kito bankelio bankomatas priėme. Dar vienas ypatumas – „Helikon“ viešbutyje kortele apsimokėjau už nakvynę, tačiau kai norėjome nusipirkti iš druskos luito padarytų lempų, bankas neleido naudoti ką tik panaudotos Master kortelės, teko naudoti Maestro – įtariu, apsauga nuo kortelės ištuštinimo, jei ją pavogtų. Pinigai realiai nuskaitomi po kelių dienų.
Ukrainos sieną, ko gero, geriausia kirsti Slovakijoje. Važiavome per Užhorodą, bet yra dar viena sienos perėja kiek šiauriau, per Ublą Slovakijoje.
Aplankytos visos numatytos vietovės, identifikuotos lankytinos vietos kitai kelionei: Užhorodo ir Mukačiovo pilys, Mukačiovas, Lvovas, bent pora dienų kalnuose, pora dienų Spa procedūrų terminiuose baseinuose.
[AFG_gallery id=’222′]
Kelionės schema

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Šeštadienio rytas išaušo ūkanotas, o meteoprognozė garantavo ištisinį lietų Užkarpatės srityje.
Papusryčiavome (maistas buvo skanus, bet labai gerą kavą teko pirkti atskirai – 0.80 EUR) ir išvažiavome. Suplanavome antroje dienos pusėje pasiekti Lvovą, ten pagal galimybes apsinakvoti, o sekmadienį, per pusdienį apžiūrėję miesto įžymybes, tęsti kelionę namo.
Pradžiai pasukome apžiūrėti garsiojo kalnų slidinėjimo kurorto Bukovelio. Pakeliui biškį pafotkinome Karpatų grožybes, o va su navigacija prasidėjo cirkai: prieš pradedant važiuoti ir bandant suplanuoti maršrutą, ji pareikalavo prisijungti prie interneto. Nesukau galvos, pagalvoaju, kad koks ožys, praeis, nes kelias buvo aiškus. Deja, deja, ateityje laukė nedideli, bet nuotykiai…
Apžiūrėjus ir apifotkinus Bukovelį, vėl bandžiau paleisti navigaciją, bet vėl ji reikalavo interneto. Aj, dzyn, praeis, važiuojam. Pakeliui sustojome šalikelės prekyvietėje, nusipirkome kalnų medaus, riešutų meduje ir aviečių uogienės.
Kai ir po keliasdešimt kilometrų navigacija neatsigavo, sustojau ir pradėjau ją atidžiau tyrinėti. Ir išaiškėjo nemaloni nesmulkmena – vietoje Ivano-Frankovsko srities (kurios keliais važiavome) buvau įsirašęs kitą, tad navigacija tiesiog sąžiningai bandė išsireikalauti tai, kas jai priklauso. Lvovo sritis, laimei, buvo. Turėjau Užkarpatės žemėlapį, bet jis baigėsi ties srities ribomis, o jokio kito, kur matytųsi, kaip pasiekti tą Ivano-Frankovską, o paskui Lvovo srities ribą. Na ką gi, toliau važiavome pagal kelio ženklus, pakeliui nusipirkome dar aviečių uogienės ir Ivano-Frankovską pasiekėme. Čia susiradome kryptį į Lvovą. Gyvenimas atrodė puikus, obetačiau – prašokome nelabai aiškiai parodytą posūkį ir po pusvalandžio supratome, kad išvažiavome į Kijevo plentą. Kiek aš įsivaizdavau Ukrainą: Kijevas – link šiaurės rytų, o Lvovas – link šaurės vakarų, tad apsisukome, netgi palyginti nesunkiai radome pražiopsotą posūkį ir pagaliau buvome kelyje į Lvovą.
Įdomumo dėlei – netoli Ivano-Frankovsko, jau pakeliui į Lvovą, sustojau iškrauti videoregistratoriaus įrašų į laptopą. Pasidėjau laptopą ant Padangiuxo stogo, stoviu, iškraudinėju. Staiga priešpriešine kryptimi atvažiuojantis BMW kerta ant stabdžių, sustoja šalikelėje ir iš jo iššokęs bičas ukrainietiškai klausia, ar šituo keliu jis pasieks Ivano-Frankovską. Nuraminau, kad „Dojiedzie pan, dojiedzie“, o patį suėmė žvengas – na, jei ukrainiečiai pasimeta savo šalyje, plente, tai aš dar visai neblogai be jokių navigacijų-žemėlapių tvarkausi 😉
Antrą nedidelę kliurką padariau Kaluše, kur vėlgi, prašokę reikalingą sankryžą, mažumėlę pasivažinėję ir tuo pačiu apžiūrėję miestelį, vistik pagal nuojautą sugebėjome rasti kelią išvažiuoti iš jo, o degalinėje susžinojome, kad esame kelyje į Stryjų, kurio mums ir reikėjo 😀
Sėkmingai pasiekėme Stryjų ir labai neblogu plentu nuvažiavome į Lvovą. Pasiekus Lvovo srities ribą, navigacija ėmėsi darbo ir iki pat namų veikė be priekaištų. Taip, kad kai kada reikia pasižiūrėti, kokius duomenis į navigaciją įsirašėte.
Tarp kitko, šioje Karpatų pusėje keliai geresni, nėra tiek baisių duobių, o plentas Stryjus-Lvovas išvis puikus.
Mūsų pradinis planas apsinakvoti Lvove nepasisekė: pirmadienį, peržiūrinėjant laisvas vietas Booking’e, buvo daug laisvų vietų viešbučiuose netoli centro. Deja, ilgajam savaigaliui (pirmadienis – gegužės 1-ji, išeiginė) viskas buvo jau užimta. Kitas dalykas, į kurį reikėjo atsižvelgti – Lvove ištisai lijo lietus, o kitai dienai orų prognozė irgi nežadėjo nieko gero. Pasitarę nutarėme: jei pavyks rasti viešbutį Lvovo priemiestyje – apsinakvojame, jei ne – važiuojame link Ukrainos-Lenkijos sienos, ieškodami nakvynės. Radome dar porą viešbučių, tačiau vienam irgi nebebuvo vietų, o kitas tesugebėjo pasiūlyti apartamentus už 50 EUR.
Tai išvažiavome. Pakeliui, palyginti netoli nuo Lvovo, radome dar porą viešbučių, tačiau vienas buvo visas užimtas vestuvininkų, o kitas tokio strošno sovietinio stiliaus, kad ant jo nepasirašėme.
Kadangi buvo aišku, kad jei ir rasime nakvynę, kitą dieną grįžti į Lvovą su jame numatytu lietumi nėra prasmės, tai nutarėme važiuoti iki sienos ir pasistengti ją kirsti, o apsinakvoti Lenkijoje.
Sieną pasiekėme. Eilės buvo ne tai kad įspūdingos, o ISPŪDINGOS. Pabendravau su lenku, jis primetė, kad užtruksime pustrečios-tris valandas. Lenkas buvo optimistas – užtrukome 4,5 valandos, piesiec.
Belaukiant susidūrėme su Rosijanijos agresijos prieš Ukrainą atgarsiu: palei automobilių eilės praėjo svanoris, rinkdamas į užplombuotą dėžę aukas paremti Ukrainos kariuomenei. Sumečiau paskutines kelias turėtas grivnas. Blemba, blemba, dar kartą atėjo suvokimass, kokios baisios yra ruzkiemir nešamos nelaimės. Kitas dalykas – reikia ruoštis galimai Putlerio agresijai prieš Lietuvą – tiesiog laikoi klausimas, kada jis tą įvykdys.
Ukrainiečių muitininkai ukrainietiškai domėjosi, ar nevežu gintaro aka burštyno, o aš lenkiškai atsakiau, kad nesivežu. Išbarškino stogą, dureles, bet giliau nekratė. Perspėjo, kad į ES galima įvežti tik 2 pakelius cigarečių.
Lenkų muitininką domino, kiek vežu alkoholio, maūsų turėti keli vyno buteliai jam nepadarė įspūdžio, o tai, kad neturime cigarečių, jam sukėlė nuostabą. Išvažiuojant į Lenkiją, pašiurpome nuo kokių poros kilometrų ilgio automobilių eilės, laukainčių įvažiavimo į Ukrainą. Taip kad rekomenduoju į Ukrainą bandyti įvažiuoti per Slovakiją, ten vistik nebuvo taip strošna.
Vėlgi: tiek ukrainiečių, tiek lenkų muitininkai savaime suprantamu laiko, kad visas pasaulis turi klabėti jų kalbomis ir skersą dėjo ant elementaraus mandagumo tipo paklausti, kokia kalba galima kalbėtis.
Kelias nuo sienos link Žešuvo – puiki autostrada, kuri kaip nukirsta baigiasi tes Ukrainos siena. Ateityje, matomai, ji bus pratęsta Ukrainoje.
Važiuodami mąstėme, ar bandyti visą naktį važiuoti link Lietuvos, tačiau vistik buvo aišku, kad 1) per naktį nenuvažiuosiem ir 2) klausimas, ar aš neužmigsiu prie vairo.
Tad iš pradžių sustojome „Orleno“ degalinėje, kur sukirtome po porą dešrainų, o po to važiuodami žvalgėmės nakvynės. Ir jau kokią 2 val. nakties radome kažkokios firmos „ANT-MAR“ degalinę su moteliu. ~20 EUR. Patogios lovos, švari patalynė, normalus Free WiFI. 3 dušai/tualetai bendri koridoriuje, bet mes buvome vieninteliai svečiai, tad no problems.
Lūžome greit – vistik diena buvo labai įtempta.


[AFG_gallery id=’221′]
Kelionės schema

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Internetuose radau fainą fotkę iš Afrikos

čia
Atpažink Type 55 😉 , kuris kažkada atrodė taip:

čia



čia

čia

čia

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Taigi, po eilinės pertraukėlės, kurios reikia suruošti fotomedžiagą, tęsiame 2017 m. balandžio pabaigos mūsų eskapados į Užkarpatę aprašymą.


Penktadienį buvo numatyta aplankyti Europos geografinį centrą pagal Austro-Vengrijos geografų paskaičiavimus, pasikelti į kalnus, juos apžiūrint, ir įsikurti kur nors viešbutyje. Šįkrt važiavome jau nebe tokiais pagrindiniais keliais, o greičiau „glubinka“. Tad mūsų Padangiuxas gerokai kentėjo nuo duobių ir gumbų, o man teko išvystyti bent jau pradinius kelių slalomo įgūdžius 😉
Pirmas objektas, kurį aplankėme – „Kotnar“ vynų daryklą. Tuoj pat už Berehovo kalvų šlaituose prasideda vynuogynai, tačiau pačią daryklą rasti kiek sunkiau, nei mano jau aprašytą „Čizai“. Tiesiog, važiuojant iš Berehovo link Vynohradivo, išvažiavus iš Mužijevo, tačiau dar nepervažiavus geležinkelio pervažos, dešinėje matosi jų gamybiniai pastai. Būdelėje sėdi apsauginis, kuris pakviečia į kioskelį-parduotuvę pardavėją. Perspėju – jie ima tik grynais! Raudonas ir baltas vynas, ~1.6 EUR už butelį. Taip, taip! Aišku subtilių poskonių nesijaučia, labiau primena jauną vyną.
Užsipirkę vynų, privažiavome Vynohradivą. Egzotiškas miestas tuo aspektu, kad jame daugybė čigonų (romų). Procentaliai gal nedaug (0,6%), bet jie labai matosi pagrindinėje gatvėje. Tikėjausi, kad videoregistratorius pririnks gerų kadrų, o gavosi kliurka – apsižioplinau laiku iškrauti kortelę į laptopą ir ant čigonų buvo užrašyti kalnai 😉 Pamoka ateičiai ir panašiems keliauninkams – užsistatykite mobiliake žadintuvą kokią valandą prieš pasibaigiant galimam įrašo videoregistratoriuje laikui. Tad laimei, mano geresnioji pusė spėjo pykštelt porą kadrų su čigonėmis.
Vynohradive bandžiau išsigryninti grivnų. Deja, „Privatbanko“ bankomatas atsisakė priimti mano Master ir Maestro korteles. Nuvariau į bankelį keist eurų – nekeičia. Laimei, radau dar vieną bankomatą, kuris išgrynino tų grivnų. Šiaip korteles priėmė visi viešbučiai, bet už valgį susimokėti reikėtų dėl visa ko turėti grynų. Mums visai kelionei užteko ~130 EUR grivnomis.
Po Vynohradivo nuotykių važiavome toliau. Į pietus nuo Vynohradivo yra Ukrainos-Vengrijos-Rumunijos sienų susikirtimas, tad po kažkiek kilometrų, pasibaigus vengriškajai Užkarpatės daliai, pamatome gyvenviečių pavadinimus ukrainietiškai ir rumuniškai.
Pravažiavus Chusto miestą (stabtelėjome ten nufotkinti ant kalno matomų pilies griuvėsių), prasidėjo tai, ką vėliau įvardinome kaip „naujosios ukrainiečių architektūros kelias“. Ukrainiečių architektūrinis skonis pakolkas tebėra sustingęs ties tuo, kas buvo madinga pas mus kooperatyvų vajaus laikais: t.y. „didelis, kad tilptų 3 kartos, ir visko prilipinta, kad būtų prabangu“. Plius nacionalinis koloritas. Tai namai milžiniški, visokios kolonos beigi balkonai, must-to-be bokšteliai. Iš nacionalinio kolorito labiausiai matomi milžiniški prabangūs vartai. Kai kada tvora neypač, bet vartai turi būti o-ho-hooo!!! Specialiai nefotkinome, bet prišaudžiau kardų iš videoregistratoriaus.
Tiesa, pakelėse prekiaujama vaisiais ir daržovėmis. Tai mes sustojome Hruševo miestelyje, nusipirkome obuolių, bananų ir agurkų užkandžiavimui kelyje už 7 eurus, užteko visai kelionei ir dar namo parsivežėm.
Už Velikij Bičkivo miestelio kelias priartėja prie Tisos upės, už kurios – Rumunija, tad pakelėje stovi ukrainiečių pasienio stulpai. Be abejo, sustojome, nufotkinome. Šiaip sienos iš esmės nesijaučia, tik viena palyginti neilga atkarpa buvo užtverta spygliuotos vielos tvora, visur kitur – tik stulpai.
Už Chmelivo kelias suka į šiaurę ir, pravažiavus Dilovą, prasideda tikrasis kopimas į kalnus. Kokie 3 km vingiuotu kalnų keliu – ir pagaliau pasiekiame Europos centrą pagal Austro-Vengrijos geografų paskaičiavimus! 😉 Mums, lietuviams, žinantiems, kur yra TIKRASIS Europos geografinis centras, tai kelia tik atlaidžią šypseną, bet lankytojų ten netrūksta. Nusipirkome ir mes suvenyrų bei labai skaunaus rūkyto avių sūrio pynučių, naminio vyno, kuriuo, beje, prekiaujama kiekvienam kieme. Raudonas ir baltas vynas supilstytas į plastikinius 1,5 litro butelius, Europos centre galima buvo įsigyti 0,5 litrų, kurį ir pirkom paragavimui.
Tolimesnis kelias eina palei Tisos upę, kur kartkartėmis susikerta su geležinkeliu, kuris nesugeba laikytis vieno kranto ir tiltais vis šokinėja per upę. Kelias nelabi blizgantis, tad prieš rajono centrą Rachivą pradėti rimti remonto darbai, kitais emtais kelias turėtų būti jau sutvarkytas.
Rachive pirmąkart pamatėme ant stulpų šalia ukrainiečių mėlynai-gelktonų ir raudonai-juodas vadinamųjų banderininkų vėliavėles. Iš tikrųjų tai Ukrainiečių Nacionalistų Organizacijos aka OUN spalvos. Na, o kaip atsvara – ant kas antro stulpo vietoje OUN vėliavėlių kabojo ES vėliavėlės 😉
Pasiekę Jasinią, planavome apsistoti nakvynei. Pasisukiojome po apylinkes, pafotkinome puikius kalnų vaizdus, aplankėme porą viešbučių. Viename likę tik labai brangūs apartamentai, kitame – langai į plentą. Mhmmm… Nutarėme važiuoti toliau ir žvalgytis nakvynės. Pakeliui dar stabtalėjome polsio aikštelėjepasižvalgyti į Karpatų miškus ir pagaliau pasiekėme Jablunico perėją (921 m virš jūros lygio). Ten irgi turizmo centras – pilna kromelių ir užkandinių. ir mes nusipirkome medaus, medaus su riešutais ir aviečių uogienės.
Tik nusileidus nuo perėjos, pamatėme nuorodą į kažkokį viešbutį ir privažiavome „Hochland Bukovel„, kur apsistojome. Puikus kambarys su vaizdu į Hoverlos ir aplinkinių kalnų viršūnes už 31 EUR. Plius gera vakarienė su vaizdu į kalnus ir tikru prancūzišku vynu už 17 EUR. Beje, viešbučio interjeras buvo pakankamai vakarietiškas.
Vienžo, diena praėjo puikiai 🙂
[AFG_gallery id=’220′]
Kelionės schema

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Vakar buvo pirmoji vasaros (kalendorinės, na bet vistiek vasaros) diena. Mudu su brangiausiąja po darbo ta intencija nutarėme mažumėlę prasivažiuoti. Iš pradžių mintis buvo pažiūrėti kelią į Kazlų Rūdą per Pažėrus – nesame juo niekad važiavę. Puikiai sutvarkytas kelias, fantastika. Kazlų Rūdoje kilo mintis prasukti ratą apvažiavimu sunkvežimiams per Antanavą, kol remontuojamas kelias Ąžuolų Būda – Kazlų Rūda, ir pamažu grįžti namo. Jooo-nujooo… Ne veltui sakoma, kad tūkstančio mylių kelias prasideda, vos tik žengus per slenkstį. Kiek pavažiavus už Kazlų Rūdos, kilo mintis nufotkinti vieną iš aplankytų, bet nenufotografuotų LT-PL sienos perėjimo punktų (Vygreliai – Sudawskie). Tai ir nuvažiavome, ir nufotkinome. Į savo nulinių kilometrų kolekciją įsidėjau dar vieną tašką. Paskui skani agurkų striuba ir puiki kepta seliava užeigoje „Pod jelonkem„, prasivažiavimas lenkų keliais, mini-šopingas Suvalkuose ir tik tada namo.
Aha, nuostabusis podpiwek’as „Po elniuku“ dar negaminamas, dar ne sezonas, bet yra puiki duonos gira. Nu ir šakotis, nusipirktas į namus.
Vienžo, būkit atsargūs, vasara svaigina 🙂


Žvilgsnis iš Lietuvos
20170601_142914

Žvilgsnis iš Lenkijos
20170601_142956

0 km
20170601_143035

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Kaip jau minėjau, nutarėme pasijieškoti terminių vandenų maudyklės be greižtos gydytojų priežiūros. Tad papusryčiavę sanatoriniais pusryčiais (nedidelė sardelė su kukurūzų koše, pora gabaliukų sūrio ir dešros, batonas, sviestas, arbata, kakava), susikrovėme daiktus ir išvykome toliau. Pakeliui matėme vietinių gyventojų pakelės uoloje išsikastus rūsius, kur tereikėjo įsistatyti duris ir gali naudotis. Kita įdomybė – kiekviename kieme nedidelis vynuogynėlis.
Jau per pirmąsias dienas nustebimo, o paskui tapo įprastu dalyku, kad kokie bebūtų apšiurę namai, kokie išdaužyti keliai ir gatvės – cerkvės išdailitos ir išgražintos. Šiaip tai važinėjant daug išdaužytų gatvių ir kelių – matosi, kad ukrainiečiai pramiegojo infrastruktūros sutvarkymą, o mus vistik tą privertė padaryti ESas.
Slovakijoje ir Ukrainoje buvo masinis sakurų žydėjimas – fantastiškas reginys važiuojant.
Pirmas šio dienos tikslas buvo Užhorodas. Tikrai gražus miestas, Užkarpatės sostinė. Smagiai pasivaikščiojome, nusipirkome keletą suvenyrų, porą žemėlapiių kaip popierinį orientyrą, tačiau ir tai man po poros dienų nepadėjo 😉
Brangiausioji pirko kažkokios medžiagos sijonui (labai pigiai), norėjo pailkti ~1 EUR gražą, pardavėja griežtai užprotestavo – jiems tai dideli pinigai. Kai jų atlyginimai ~130 EUR, o palaidinė kainuoja 30 EUR – iš ko jie gyvena? Btw – dyzelinas ten beveik 1 EUR/l, taip kad irgi neprisivažinėsi be reikalo.
Smagiai pasivaikščiojome, apžiūrėjome Š.Jurgio bažnyčią ir unitų (graikų-katalikų) katedrą, Užhorodo pilį. Į Šv.Jurgio bažnyčią įėjome, bet tik į prieangį – toliau uždaryta. Unitų katedrą apifotkinome. Įdomu tai, kad prie abiejų bažnyčių kiemeliuose/šventoriuose įrengti viešieji tualetai, skirtingai nei Europa pretenduojančioje būti Lietuvoje 😉
Užhorodo pilies neaplankėme – tiesiog tam nebuvo laiko (laukė maudynės), tačiau sekančios kelionės į Užkarpatę metu tą būtinai reiks padaryti.
Sekantis tikslas buvo Mukačevas (kurį kažkodėl vadina Mukaševe). Vėlgi fantastiškai sutvarkytas centras, nuostabi pėsčiųjų gatvė. Tarp kitko, patiko netgi labiau, nei Užhorodas.
Mukčevo Palanoko pilies, vėlgi teko atsisakyti dėl įtempto kelionės plano (maudynės!!), tačiau kito vizito planuose ji lieka.
Važiuojant atkreipėme dėmesį į daugybines „Čizai“ („Чизай“) ir „Cotnar“ („Котнар“) vynų reklamas. Iš pradžių nepagavome minties, koks gali būti čia vynas, taigi ne Moldova ar Italija, tačiau staiga supratome, kad čia pat yra Vengrija su jos vynais 😉 Tad nenuostabu, kad pagal nuorodas gana greitai privažiavome Čizai vyno daryklą, kur yra parduotuvė-muziejus. Nusipirkome vyno: labai geras baltas vynas 4,5 EUR, kagoras 4 EUR. kiti vynai apie 3 EUR. Muziejuje sukaupta visokios vyndarystės įrangos, bet nespecui mažai ką ji sako.
Apsivyninę greit privažiavome Berehovą (vėlgi kažkodėl sulietuvintu į Berehovę). Miestelis nedidukas, man jis toks kažkoks suvargęs pasirodė. Apsukome ratą, vienoje vietoje sustojome padaryti keletą fotkių ir tiek (maudynės!!!).
Važiuodami į Berehovą, matėme nuorodas į Kosino terminio vandens maudykles, tad ten ir nuvažiavome. Fantastiškos 3 valandos, po 12 EUR žmogui.
Po maudyklių buvo laikas pagalvoti apie nakvynę, kuri laukė visai netoli, viešbutyje „Helikon“, kur dvivietis kambarys nakčiai kainavo ~20 EUR. Plius puiki vakarienė ~15 EUR. Aha, Free WiFi irgi veikė puikiai.
Tarp kitko, apie Vengrijos artumą. Į pietus nuo Berehovo vietos tankiai gyvenamos vengrų, o ir gyvenviečių užrašai pateikiami dveim kalbomis: ukrainiečių ir vengrų. Ir vengriškas pavadinimas visiškai skirtingas. Viešbučio „Helikon“ darbuotojai tarpusavyje bendravo vengriškai, su mumis – rusiškai.
Šiame regione yra druskos kasyklos, tad viešbutyje įrengtas druskų terapijos kambarys, kurį nutarėme išbandyti kitą rytą, o pakolkas nusipirkome dvi iš druskos iškaltas lempas (10 ir 13 EUR).


[AFG_gallery id=’219′]
Kelionės schema

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

..vėl apie Citroen Kegresse pusvikšrį P17.

Keletas fotkių iš puikios fotogalerijos




Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Antros dienos rytą, Lenkijoje, važiavome toliau. Pakelėje papusryčiavome kažkur miškuose esančime tipo bare. Išsišnekėjome su barmene – moteriškei liko pusmetis iki pensijos, mokosi vokiečių kalbą, ruošiasi važiuoti Vokietijon uždarbiauti. Dukra ten jau dirba. Kažkada labai daug važinėjo į Ukrainą aprūpinti barą produktais, kai ten maistas buvo žymiai pigesnis nei Lenkijoje, dabar nebeapsimoka.
Ukrainos sieną buvome numatę kirsti Slovakijoje, prie Užhorodo. Sienos tarp Lenkijos ir Slovakijos nėra, telikę tik buvę pasienio kontrolės/muitinės pastatai.
Vėlgi Lenkijoje keliai puikūs, per Žemuosius Beskidus (taip vadinasi Karpatai toje vietoje) pravažiavome be jokių problemų.
Slovakijoje nemažai gražių, nedidelių medinių cerkvių. Kadangi norėjome kuo greičiau pasiekti SK-UA sieną, tai tik trumpam stabtelėjome viename iš kaimelių ir padarėme kelis kadrus. Šioje kelionėje pagrindiniu fotografu tapo mano geresnioji pusė, aš tskant fotkinau tik kai kada.
Diena buvo puiki, temperatūra siekė iki +25C.
Slovakijos – Ukrainos siena priminė tuos laikus, kai kažkada iki Šengeno zonos važiuodavome į Europas. Eilė, patikrinimai, 1,5 val. pražudyto laiko.
Laifhakas: susitvarkykite mašiną, netgi betvarkėlę/berdačoką, nes kitaip pasieniečiams kyla krūvą klausimų: „O koldėl turite 5 degtukų dėžutes? O kodėl čia vienkartinės šakutės? O kodėl tiek daug vaistų?“ etc. itd. Plius neužmirškite gauti raudoną muitinės štampą ant popieriuko, kurį gavote įvažiuodami ukrainiečių pasieniečių įvažiavimo poste ir turėsite atiduoti išvažiavimjo poste. Ir nesvarbu, kad neturite ko deklaruoti muitinėje. Vienžo, 1,5 val. trukęs košmaras, nuo kurių esame jau atpratę, pilna apimtimi.
Apturėjome atrakciją – matėme, kaip iš Slovakijos į Ukrainą buvo deportuoti 3 ukrainiečiai. Kita atrakcija – milžiniška mikroautobusiukų vilkstinę iš Ukrainos pusės: pilni vyrų, kurie važiuoja „atosotogų“ į Europą. Pasišnekėjau su muitininke apie emigraciją pas juos ir pas mus.
Dar vienas laifhakas: būkite pasiruošę, kad ukrainiečiai angliškai nemoka, o rusiškai nebekalba iš principo. Tad mes bendravome lenkiškai-rusišku mišiniu, o jie mums kalbėjo čysta ukrainečių mova.
Pravažiavę sieną, bandėme aplankyti Nevickio pilį, bet, deja, kažkokios statybos užtvėrė bet kokį priėjimą/privažiavimą, tad numojome ranka. Pilies kalno papėdėje įasikūręs pretenzingas viešbutis „Kamelot“. Deja, jie mums užgiedojo beturį prabangiausią numerį už 130 EUR, tad mes išvažiavome toliau, kol pasiekėme sanatoriją „Termal Star“, kur apsinakvojome puikiomis sąlygomis už 28 EUR. Viešbutis tokiame pompastiškame stiliuje, bet turbūt taip jie supranta prabangą. Btw – Free WiFi irgi veikė puikiai.
Soti vakarienė dviem, vynas tekainavo 13 EUR. Linksmoji dalis – padavėjas tipo nemokėjo rusiškai, tai aš su juo kalbėjausi lenkškai. Apmokėjimą paėmė eurais, bo grivnų nespėjome išsikeisti.
Turėjome planų pasinaudoti SPA procedūromis, tačiau paaiškėjo, kad mus turėtų iš ryto apžiūrėti gydytoja (2 EUR) ir tik tada leisti procedūrintis. Mudu nutarėme, kad rytoj pabandysime paieškoti ne sanatorinio režimo terminių vandenų maudyklos, nes pakeliui matėme ne vieną šio turinio skelbimą.
Įdomus pastebėjimas – tiek slovakai, tiek ukrainiečiai stengiasi gyventi nuosavuose namuose, kurių dauguma statomi galu su dviem langais į gatvę, o kai kada namai pasukti nedideliu kampu. 11 val. taisyklė ar kaip?


Beje, apie karą Ukrainoje. Karo nesijaučia, matėme tik vieną geležinkelio sąstatą su tankais, o pakelėse daugybė plakatų, kviečiančių tarnauti kariuomenėje už ~230 EUR. Kai geras atlyginimas čia 150 EUR – gal ir nieko, bet kažkaip nekas, pagalvojus apie realią galimybę žūti.
[AFG_gallery id=’218′]
Kelionės schema

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Profile

grumlinas: (Default)
grumlinas

July 2017

S M T W T F S
       1
2345678
910 111213 1415
16171819 2021 22
23242526272829
3031     

Syndicate

RSS Atom

Most Popular Tags

Style Credit

Expand Cut Tags

No cut tags
Page generated Jul. 25th, 2017 04:27 am
Powered by Dreamwidth Studios