grumlinas: (Default)

Šiąnakt su brangiausiąja išėjome pasižiūrėti tos braškinės pilnaties. Nu Mėnulis kaip Mėnulis, ale romantikos buvo 😉

20170608_233817

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Išaušo paskutinis mūsų Užkarpatės Odisėjos rytas ir išvažiavome namolio. Pakeliui sustojome pavalgyti, tačiau pirmąkart Lenkijoje maistas buvo nekoks ir ant tos užeigos (net nerašysiu jos pavadinimo) ateičiai padėjome kryžių.
Kelias buvo smagus, važiavosi lengvai. Apvažiavome Liubliną (vėlgi negaliu atsidžiaugti apvažiavimu, nes anksčiau yra tekę kelis kartus irtis per patį miestą), pasiekėme Bialystoką. Be abejo, apsipirkome „Auchan’e“ ir pamažu grįžome namo. Vakaras buvo puikus, kelionės pabaiga nuostabi.
Fotkės šįkart vien iš videoregistratoriaus, bo nestojome specialiai fotkinti.


Šiokie tokie apibendrinimai
Pravažiuota ~2300 km, tiksliai neskaičiavau. Kuro piltasi du kartus po ~3/4 bako (nerizikavau likti tuščiu baku), Lenkijoje ir Ukrainoje, kainos maždaug kaip Lietuvoje.
Apie nakvynės ir maisto kainas rašiau ankstesniuose įrašuose. Tačiau norintiems keliauti pigiau: ukrainoje nakvyne galima nesunkiai rasti parai žmogui apie 6 EUR, pietūs apie 3 – 5 EUR. Važiuojant reikėtų turėti ir kreditines korteles, ir grynųjų EUR nestambiais banknotais. Tarp kitko, „Privatbank“ bankomatai nepriėmė mano Master ir Maestro kortelių, bet kažkokio kito bankelio bankomatas priėme. Dar vienas ypatumas – „Helikon“ viešbutyje kortele apsimokėjau už nakvynę, tačiau kai norėjome nusipirkti iš druskos luito padarytų lempų, bankas neleido naudoti ką tik panaudotos Master kortelės, teko naudoti Maestro – įtariu, apsauga nuo kortelės ištuštinimo, jei ją pavogtų. Pinigai realiai nuskaitomi po kelių dienų.
Ukrainos sieną, ko gero, geriausia kirsti Slovakijoje. Važiavome per Užhorodą, bet yra dar viena sienos perėja kiek šiauriau, per Ublą Slovakijoje.
Aplankytos visos numatytos vietovės, identifikuotos lankytinos vietos kitai kelionei: Užhorodo ir Mukačiovo pilys, Mukačiovas, Lvovas, bent pora dienų kalnuose, pora dienų Spa procedūrų terminiuose baseinuose.
[AFG_gallery id=’222′]
Kelionės schema

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Šeštadienio rytas išaušo ūkanotas, o meteoprognozė garantavo ištisinį lietų Užkarpatės srityje.
Papusryčiavome (maistas buvo skanus, bet labai gerą kavą teko pirkti atskirai – 0.80 EUR) ir išvažiavome. Suplanavome antroje dienos pusėje pasiekti Lvovą, ten pagal galimybes apsinakvoti, o sekmadienį, per pusdienį apžiūrėję miesto įžymybes, tęsti kelionę namo.
Pradžiai pasukome apžiūrėti garsiojo kalnų slidinėjimo kurorto Bukovelio. Pakeliui biškį pafotkinome Karpatų grožybes, o va su navigacija prasidėjo cirkai: prieš pradedant važiuoti ir bandant suplanuoti maršrutą, ji pareikalavo prisijungti prie interneto. Nesukau galvos, pagalvoaju, kad koks ožys, praeis, nes kelias buvo aiškus. Deja, deja, ateityje laukė nedideli, bet nuotykiai…
Apžiūrėjus ir apifotkinus Bukovelį, vėl bandžiau paleisti navigaciją, bet vėl ji reikalavo interneto. Aj, dzyn, praeis, važiuojam. Pakeliui sustojome šalikelės prekyvietėje, nusipirkome kalnų medaus, riešutų meduje ir aviečių uogienės.
Kai ir po keliasdešimt kilometrų navigacija neatsigavo, sustojau ir pradėjau ją atidžiau tyrinėti. Ir išaiškėjo nemaloni nesmulkmena – vietoje Ivano-Frankovsko srities (kurios keliais važiavome) buvau įsirašęs kitą, tad navigacija tiesiog sąžiningai bandė išsireikalauti tai, kas jai priklauso. Lvovo sritis, laimei, buvo. Turėjau Užkarpatės žemėlapį, bet jis baigėsi ties srities ribomis, o jokio kito, kur matytųsi, kaip pasiekti tą Ivano-Frankovską, o paskui Lvovo srities ribą. Na ką gi, toliau važiavome pagal kelio ženklus, pakeliui nusipirkome dar aviečių uogienės ir Ivano-Frankovską pasiekėme. Čia susiradome kryptį į Lvovą. Gyvenimas atrodė puikus, obetačiau – prašokome nelabai aiškiai parodytą posūkį ir po pusvalandžio supratome, kad išvažiavome į Kijevo plentą. Kiek aš įsivaizdavau Ukrainą: Kijevas – link šiaurės rytų, o Lvovas – link šaurės vakarų, tad apsisukome, netgi palyginti nesunkiai radome pražiopsotą posūkį ir pagaliau buvome kelyje į Lvovą.
Įdomumo dėlei – netoli Ivano-Frankovsko, jau pakeliui į Lvovą, sustojau iškrauti videoregistratoriaus įrašų į laptopą. Pasidėjau laptopą ant Padangiuxo stogo, stoviu, iškraudinėju. Staiga priešpriešine kryptimi atvažiuojantis BMW kerta ant stabdžių, sustoja šalikelėje ir iš jo iššokęs bičas ukrainietiškai klausia, ar šituo keliu jis pasieks Ivano-Frankovską. Nuraminau, kad „Dojiedzie pan, dojiedzie“, o patį suėmė žvengas – na, jei ukrainiečiai pasimeta savo šalyje, plente, tai aš dar visai neblogai be jokių navigacijų-žemėlapių tvarkausi 😉
Antrą nedidelę kliurką padariau Kaluše, kur vėlgi, prašokę reikalingą sankryžą, mažumėlę pasivažinėję ir tuo pačiu apžiūrėję miestelį, vistik pagal nuojautą sugebėjome rasti kelią išvažiuoti iš jo, o degalinėje susžinojome, kad esame kelyje į Stryjų, kurio mums ir reikėjo 😀
Sėkmingai pasiekėme Stryjų ir labai neblogu plentu nuvažiavome į Lvovą. Pasiekus Lvovo srities ribą, navigacija ėmėsi darbo ir iki pat namų veikė be priekaištų. Taip, kad kai kada reikia pasižiūrėti, kokius duomenis į navigaciją įsirašėte.
Tarp kitko, šioje Karpatų pusėje keliai geresni, nėra tiek baisių duobių, o plentas Stryjus-Lvovas išvis puikus.
Mūsų pradinis planas apsinakvoti Lvove nepasisekė: pirmadienį, peržiūrinėjant laisvas vietas Booking’e, buvo daug laisvų vietų viešbučiuose netoli centro. Deja, ilgajam savaigaliui (pirmadienis – gegužės 1-ji, išeiginė) viskas buvo jau užimta. Kitas dalykas, į kurį reikėjo atsižvelgti – Lvove ištisai lijo lietus, o kitai dienai orų prognozė irgi nežadėjo nieko gero. Pasitarę nutarėme: jei pavyks rasti viešbutį Lvovo priemiestyje – apsinakvojame, jei ne – važiuojame link Ukrainos-Lenkijos sienos, ieškodami nakvynės. Radome dar porą viešbučių, tačiau vienam irgi nebebuvo vietų, o kitas tesugebėjo pasiūlyti apartamentus už 50 EUR.
Tai išvažiavome. Pakeliui, palyginti netoli nuo Lvovo, radome dar porą viešbučių, tačiau vienas buvo visas užimtas vestuvininkų, o kitas tokio strošno sovietinio stiliaus, kad ant jo nepasirašėme.
Kadangi buvo aišku, kad jei ir rasime nakvynę, kitą dieną grįžti į Lvovą su jame numatytu lietumi nėra prasmės, tai nutarėme važiuoti iki sienos ir pasistengti ją kirsti, o apsinakvoti Lenkijoje.
Sieną pasiekėme. Eilės buvo ne tai kad įspūdingos, o ISPŪDINGOS. Pabendravau su lenku, jis primetė, kad užtruksime pustrečios-tris valandas. Lenkas buvo optimistas – užtrukome 4,5 valandos, piesiec.
Belaukiant susidūrėme su Rosijanijos agresijos prieš Ukrainą atgarsiu: palei automobilių eilės praėjo svanoris, rinkdamas į užplombuotą dėžę aukas paremti Ukrainos kariuomenei. Sumečiau paskutines kelias turėtas grivnas. Blemba, blemba, dar kartą atėjo suvokimass, kokios baisios yra ruzkiemir nešamos nelaimės. Kitas dalykas – reikia ruoštis galimai Putlerio agresijai prieš Lietuvą – tiesiog laikoi klausimas, kada jis tą įvykdys.
Ukrainiečių muitininkai ukrainietiškai domėjosi, ar nevežu gintaro aka burštyno, o aš lenkiškai atsakiau, kad nesivežu. Išbarškino stogą, dureles, bet giliau nekratė. Perspėjo, kad į ES galima įvežti tik 2 pakelius cigarečių.
Lenkų muitininką domino, kiek vežu alkoholio, maūsų turėti keli vyno buteliai jam nepadarė įspūdžio, o tai, kad neturime cigarečių, jam sukėlė nuostabą. Išvažiuojant į Lenkiją, pašiurpome nuo kokių poros kilometrų ilgio automobilių eilės, laukainčių įvažiavimo į Ukrainą. Taip kad rekomenduoju į Ukrainą bandyti įvažiuoti per Slovakiją, ten vistik nebuvo taip strošna.
Vėlgi: tiek ukrainiečių, tiek lenkų muitininkai savaime suprantamu laiko, kad visas pasaulis turi klabėti jų kalbomis ir skersą dėjo ant elementaraus mandagumo tipo paklausti, kokia kalba galima kalbėtis.
Kelias nuo sienos link Žešuvo – puiki autostrada, kuri kaip nukirsta baigiasi tes Ukrainos siena. Ateityje, matomai, ji bus pratęsta Ukrainoje.
Važiuodami mąstėme, ar bandyti visą naktį važiuoti link Lietuvos, tačiau vistik buvo aišku, kad 1) per naktį nenuvažiuosiem ir 2) klausimas, ar aš neužmigsiu prie vairo.
Tad iš pradžių sustojome „Orleno“ degalinėje, kur sukirtome po porą dešrainų, o po to važiuodami žvalgėmės nakvynės. Ir jau kokią 2 val. nakties radome kažkokios firmos „ANT-MAR“ degalinę su moteliu. ~20 EUR. Patogios lovos, švari patalynė, normalus Free WiFI. 3 dušai/tualetai bendri koridoriuje, bet mes buvome vieninteliai svečiai, tad no problems.
Lūžome greit – vistik diena buvo labai įtempta.


[AFG_gallery id=’221′]
Kelionės schema

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Taigi, po eilinės pertraukėlės, kurios reikia suruošti fotomedžiagą, tęsiame 2017 m. balandžio pabaigos mūsų eskapados į Užkarpatę aprašymą.


Penktadienį buvo numatyta aplankyti Europos geografinį centrą pagal Austro-Vengrijos geografų paskaičiavimus, pasikelti į kalnus, juos apžiūrint, ir įsikurti kur nors viešbutyje. Šįkrt važiavome jau nebe tokiais pagrindiniais keliais, o greičiau „glubinka“. Tad mūsų Padangiuxas gerokai kentėjo nuo duobių ir gumbų, o man teko išvystyti bent jau pradinius kelių slalomo įgūdžius 😉
Pirmas objektas, kurį aplankėme – „Kotnar“ vynų daryklą. Tuoj pat už Berehovo kalvų šlaituose prasideda vynuogynai, tačiau pačią daryklą rasti kiek sunkiau, nei mano jau aprašytą „Čizai“. Tiesiog, važiuojant iš Berehovo link Vynohradivo, išvažiavus iš Mužijevo, tačiau dar nepervažiavus geležinkelio pervažos, dešinėje matosi jų gamybiniai pastai. Būdelėje sėdi apsauginis, kuris pakviečia į kioskelį-parduotuvę pardavėją. Perspėju – jie ima tik grynais! Raudonas ir baltas vynas, ~1.6 EUR už butelį. Taip, taip! Aišku subtilių poskonių nesijaučia, labiau primena jauną vyną.
Užsipirkę vynų, privažiavome Vynohradivą. Egzotiškas miestas tuo aspektu, kad jame daugybė čigonų (romų). Procentaliai gal nedaug (0,6%), bet jie labai matosi pagrindinėje gatvėje. Tikėjausi, kad videoregistratorius pririnks gerų kadrų, o gavosi kliurka – apsižioplinau laiku iškrauti kortelę į laptopą ir ant čigonų buvo užrašyti kalnai 😉 Pamoka ateičiai ir panašiems keliauninkams – užsistatykite mobiliake žadintuvą kokią valandą prieš pasibaigiant galimam įrašo videoregistratoriuje laikui. Tad laimei, mano geresnioji pusė spėjo pykštelt porą kadrų su čigonėmis.
Vynohradive bandžiau išsigryninti grivnų. Deja, „Privatbanko“ bankomatas atsisakė priimti mano Master ir Maestro korteles. Nuvariau į bankelį keist eurų – nekeičia. Laimei, radau dar vieną bankomatą, kuris išgrynino tų grivnų. Šiaip korteles priėmė visi viešbučiai, bet už valgį susimokėti reikėtų dėl visa ko turėti grynų. Mums visai kelionei užteko ~130 EUR grivnomis.
Po Vynohradivo nuotykių važiavome toliau. Į pietus nuo Vynohradivo yra Ukrainos-Vengrijos-Rumunijos sienų susikirtimas, tad po kažkiek kilometrų, pasibaigus vengriškajai Užkarpatės daliai, pamatome gyvenviečių pavadinimus ukrainietiškai ir rumuniškai.
Pravažiavus Chusto miestą (stabtelėjome ten nufotkinti ant kalno matomų pilies griuvėsių), prasidėjo tai, ką vėliau įvardinome kaip „naujosios ukrainiečių architektūros kelias“. Ukrainiečių architektūrinis skonis pakolkas tebėra sustingęs ties tuo, kas buvo madinga pas mus kooperatyvų vajaus laikais: t.y. „didelis, kad tilptų 3 kartos, ir visko prilipinta, kad būtų prabangu“. Plius nacionalinis koloritas. Tai namai milžiniški, visokios kolonos beigi balkonai, must-to-be bokšteliai. Iš nacionalinio kolorito labiausiai matomi milžiniški prabangūs vartai. Kai kada tvora neypač, bet vartai turi būti o-ho-hooo!!! Specialiai nefotkinome, bet prišaudžiau kardų iš videoregistratoriaus.
Tiesa, pakelėse prekiaujama vaisiais ir daržovėmis. Tai mes sustojome Hruševo miestelyje, nusipirkome obuolių, bananų ir agurkų užkandžiavimui kelyje už 7 eurus, užteko visai kelionei ir dar namo parsivežėm.
Už Velikij Bičkivo miestelio kelias priartėja prie Tisos upės, už kurios – Rumunija, tad pakelėje stovi ukrainiečių pasienio stulpai. Be abejo, sustojome, nufotkinome. Šiaip sienos iš esmės nesijaučia, tik viena palyginti neilga atkarpa buvo užtverta spygliuotos vielos tvora, visur kitur – tik stulpai.
Už Chmelivo kelias suka į šiaurę ir, pravažiavus Dilovą, prasideda tikrasis kopimas į kalnus. Kokie 3 km vingiuotu kalnų keliu – ir pagaliau pasiekiame Europos centrą pagal Austro-Vengrijos geografų paskaičiavimus! 😉 Mums, lietuviams, žinantiems, kur yra TIKRASIS Europos geografinis centras, tai kelia tik atlaidžią šypseną, bet lankytojų ten netrūksta. Nusipirkome ir mes suvenyrų bei labai skaunaus rūkyto avių sūrio pynučių, naminio vyno, kuriuo, beje, prekiaujama kiekvienam kieme. Raudonas ir baltas vynas supilstytas į plastikinius 1,5 litro butelius, Europos centre galima buvo įsigyti 0,5 litrų, kurį ir pirkom paragavimui.
Tolimesnis kelias eina palei Tisos upę, kur kartkartėmis susikerta su geležinkeliu, kuris nesugeba laikytis vieno kranto ir tiltais vis šokinėja per upę. Kelias nelabi blizgantis, tad prieš rajono centrą Rachivą pradėti rimti remonto darbai, kitais emtais kelias turėtų būti jau sutvarkytas.
Rachive pirmąkart pamatėme ant stulpų šalia ukrainiečių mėlynai-gelktonų ir raudonai-juodas vadinamųjų banderininkų vėliavėles. Iš tikrųjų tai Ukrainiečių Nacionalistų Organizacijos aka OUN spalvos. Na, o kaip atsvara – ant kas antro stulpo vietoje OUN vėliavėlių kabojo ES vėliavėlės 😉
Pasiekę Jasinią, planavome apsistoti nakvynei. Pasisukiojome po apylinkes, pafotkinome puikius kalnų vaizdus, aplankėme porą viešbučių. Viename likę tik labai brangūs apartamentai, kitame – langai į plentą. Mhmmm… Nutarėme važiuoti toliau ir žvalgytis nakvynės. Pakeliui dar stabtalėjome polsio aikštelėjepasižvalgyti į Karpatų miškus ir pagaliau pasiekėme Jablunico perėją (921 m virš jūros lygio). Ten irgi turizmo centras – pilna kromelių ir užkandinių. ir mes nusipirkome medaus, medaus su riešutais ir aviečių uogienės.
Tik nusileidus nuo perėjos, pamatėme nuorodą į kažkokį viešbutį ir privažiavome „Hochland Bukovel„, kur apsistojome. Puikus kambarys su vaizdu į Hoverlos ir aplinkinių kalnų viršūnes už 31 EUR. Plius gera vakarienė su vaizdu į kalnus ir tikru prancūzišku vynu už 17 EUR. Beje, viešbučio interjeras buvo pakankamai vakarietiškas.
Vienžo, diena praėjo puikiai 🙂
[AFG_gallery id=’220′]
Kelionės schema

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Kaip jau minėjau, nutarėme pasijieškoti terminių vandenų maudyklės be greižtos gydytojų priežiūros. Tad papusryčiavę sanatoriniais pusryčiais (nedidelė sardelė su kukurūzų koše, pora gabaliukų sūrio ir dešros, batonas, sviestas, arbata, kakava), susikrovėme daiktus ir išvykome toliau. Pakeliui matėme vietinių gyventojų pakelės uoloje išsikastus rūsius, kur tereikėjo įsistatyti duris ir gali naudotis. Kita įdomybė – kiekviename kieme nedidelis vynuogynėlis.
Jau per pirmąsias dienas nustebimo, o paskui tapo įprastu dalyku, kad kokie bebūtų apšiurę namai, kokie išdaužyti keliai ir gatvės – cerkvės išdailitos ir išgražintos. Šiaip tai važinėjant daug išdaužytų gatvių ir kelių – matosi, kad ukrainiečiai pramiegojo infrastruktūros sutvarkymą, o mus vistik tą privertė padaryti ESas.
Slovakijoje ir Ukrainoje buvo masinis sakurų žydėjimas – fantastiškas reginys važiuojant.
Pirmas šio dienos tikslas buvo Užhorodas. Tikrai gražus miestas, Užkarpatės sostinė. Smagiai pasivaikščiojome, nusipirkome keletą suvenyrų, porą žemėlapiių kaip popierinį orientyrą, tačiau ir tai man po poros dienų nepadėjo 😉
Brangiausioji pirko kažkokios medžiagos sijonui (labai pigiai), norėjo pailkti ~1 EUR gražą, pardavėja griežtai užprotestavo – jiems tai dideli pinigai. Kai jų atlyginimai ~130 EUR, o palaidinė kainuoja 30 EUR – iš ko jie gyvena? Btw – dyzelinas ten beveik 1 EUR/l, taip kad irgi neprisivažinėsi be reikalo.
Smagiai pasivaikščiojome, apžiūrėjome Š.Jurgio bažnyčią ir unitų (graikų-katalikų) katedrą, Užhorodo pilį. Į Šv.Jurgio bažnyčią įėjome, bet tik į prieangį – toliau uždaryta. Unitų katedrą apifotkinome. Įdomu tai, kad prie abiejų bažnyčių kiemeliuose/šventoriuose įrengti viešieji tualetai, skirtingai nei Europa pretenduojančioje būti Lietuvoje 😉
Užhorodo pilies neaplankėme – tiesiog tam nebuvo laiko (laukė maudynės), tačiau sekančios kelionės į Užkarpatę metu tą būtinai reiks padaryti.
Sekantis tikslas buvo Mukačevas (kurį kažkodėl vadina Mukaševe). Vėlgi fantastiškai sutvarkytas centras, nuostabi pėsčiųjų gatvė. Tarp kitko, patiko netgi labiau, nei Užhorodas.
Mukčevo Palanoko pilies, vėlgi teko atsisakyti dėl įtempto kelionės plano (maudynės!!), tačiau kito vizito planuose ji lieka.
Važiuojant atkreipėme dėmesį į daugybines „Čizai“ („Чизай“) ir „Cotnar“ („Котнар“) vynų reklamas. Iš pradžių nepagavome minties, koks gali būti čia vynas, taigi ne Moldova ar Italija, tačiau staiga supratome, kad čia pat yra Vengrija su jos vynais 😉 Tad nenuostabu, kad pagal nuorodas gana greitai privažiavome Čizai vyno daryklą, kur yra parduotuvė-muziejus. Nusipirkome vyno: labai geras baltas vynas 4,5 EUR, kagoras 4 EUR. kiti vynai apie 3 EUR. Muziejuje sukaupta visokios vyndarystės įrangos, bet nespecui mažai ką ji sako.
Apsivyninę greit privažiavome Berehovą (vėlgi kažkodėl sulietuvintu į Berehovę). Miestelis nedidukas, man jis toks kažkoks suvargęs pasirodė. Apsukome ratą, vienoje vietoje sustojome padaryti keletą fotkių ir tiek (maudynės!!!).
Važiuodami į Berehovą, matėme nuorodas į Kosino terminio vandens maudykles, tad ten ir nuvažiavome. Fantastiškos 3 valandos, po 12 EUR žmogui.
Po maudyklių buvo laikas pagalvoti apie nakvynę, kuri laukė visai netoli, viešbutyje „Helikon“, kur dvivietis kambarys nakčiai kainavo ~20 EUR. Plius puiki vakarienė ~15 EUR. Aha, Free WiFi irgi veikė puikiai.
Tarp kitko, apie Vengrijos artumą. Į pietus nuo Berehovo vietos tankiai gyvenamos vengrų, o ir gyvenviečių užrašai pateikiami dveim kalbomis: ukrainiečių ir vengrų. Ir vengriškas pavadinimas visiškai skirtingas. Viešbučio „Helikon“ darbuotojai tarpusavyje bendravo vengriškai, su mumis – rusiškai.
Šiame regione yra druskos kasyklos, tad viešbutyje įrengtas druskų terapijos kambarys, kurį nutarėme išbandyti kitą rytą, o pakolkas nusipirkome dvi iš druskos iškaltas lempas (10 ir 13 EUR).


[AFG_gallery id=’219′]
Kelionės schema

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Antros dienos rytą, Lenkijoje, važiavome toliau. Pakelėje papusryčiavome kažkur miškuose esančime tipo bare. Išsišnekėjome su barmene – moteriškei liko pusmetis iki pensijos, mokosi vokiečių kalbą, ruošiasi važiuoti Vokietijon uždarbiauti. Dukra ten jau dirba. Kažkada labai daug važinėjo į Ukrainą aprūpinti barą produktais, kai ten maistas buvo žymiai pigesnis nei Lenkijoje, dabar nebeapsimoka.
Ukrainos sieną buvome numatę kirsti Slovakijoje, prie Užhorodo. Sienos tarp Lenkijos ir Slovakijos nėra, telikę tik buvę pasienio kontrolės/muitinės pastatai.
Vėlgi Lenkijoje keliai puikūs, per Žemuosius Beskidus (taip vadinasi Karpatai toje vietoje) pravažiavome be jokių problemų.
Slovakijoje nemažai gražių, nedidelių medinių cerkvių. Kadangi norėjome kuo greičiau pasiekti SK-UA sieną, tai tik trumpam stabtelėjome viename iš kaimelių ir padarėme kelis kadrus. Šioje kelionėje pagrindiniu fotografu tapo mano geresnioji pusė, aš tskant fotkinau tik kai kada.
Diena buvo puiki, temperatūra siekė iki +25C.
Slovakijos – Ukrainos siena priminė tuos laikus, kai kažkada iki Šengeno zonos važiuodavome į Europas. Eilė, patikrinimai, 1,5 val. pražudyto laiko.
Laifhakas: susitvarkykite mašiną, netgi betvarkėlę/berdačoką, nes kitaip pasieniečiams kyla krūvą klausimų: „O koldėl turite 5 degtukų dėžutes? O kodėl čia vienkartinės šakutės? O kodėl tiek daug vaistų?“ etc. itd. Plius neužmirškite gauti raudoną muitinės štampą ant popieriuko, kurį gavote įvažiuodami ukrainiečių pasieniečių įvažiavimo poste ir turėsite atiduoti išvažiavimjo poste. Ir nesvarbu, kad neturite ko deklaruoti muitinėje. Vienžo, 1,5 val. trukęs košmaras, nuo kurių esame jau atpratę, pilna apimtimi.
Apturėjome atrakciją – matėme, kaip iš Slovakijos į Ukrainą buvo deportuoti 3 ukrainiečiai. Kita atrakcija – milžiniška mikroautobusiukų vilkstinę iš Ukrainos pusės: pilni vyrų, kurie važiuoja „atosotogų“ į Europą. Pasišnekėjau su muitininke apie emigraciją pas juos ir pas mus.
Dar vienas laifhakas: būkite pasiruošę, kad ukrainiečiai angliškai nemoka, o rusiškai nebekalba iš principo. Tad mes bendravome lenkiškai-rusišku mišiniu, o jie mums kalbėjo čysta ukrainečių mova.
Pravažiavę sieną, bandėme aplankyti Nevickio pilį, bet, deja, kažkokios statybos užtvėrė bet kokį priėjimą/privažiavimą, tad numojome ranka. Pilies kalno papėdėje įasikūręs pretenzingas viešbutis „Kamelot“. Deja, jie mums užgiedojo beturį prabangiausią numerį už 130 EUR, tad mes išvažiavome toliau, kol pasiekėme sanatoriją „Termal Star“, kur apsinakvojome puikiomis sąlygomis už 28 EUR. Viešbutis tokiame pompastiškame stiliuje, bet turbūt taip jie supranta prabangą. Btw – Free WiFi irgi veikė puikiai.
Soti vakarienė dviem, vynas tekainavo 13 EUR. Linksmoji dalis – padavėjas tipo nemokėjo rusiškai, tai aš su juo kalbėjausi lenkškai. Apmokėjimą paėmė eurais, bo grivnų nespėjome išsikeisti.
Turėjome planų pasinaudoti SPA procedūromis, tačiau paaiškėjo, kad mus turėtų iš ryto apžiūrėti gydytoja (2 EUR) ir tik tada leisti procedūrintis. Mudu nutarėme, kad rytoj pabandysime paieškoti ne sanatorinio režimo terminių vandenų maudyklos, nes pakeliui matėme ne vieną šio turinio skelbimą.
Įdomus pastebėjimas – tiek slovakai, tiek ukrainiečiai stengiasi gyventi nuosavuose namuose, kurių dauguma statomi galu su dviem langais į gatvę, o kai kada namai pasukti nedideliu kampu. 11 val. taisyklė ar kaip?


Beje, apie karą Ukrainoje. Karo nesijaučia, matėme tik vieną geležinkelio sąstatą su tankais, o pakelėse daugybė plakatų, kviečiančių tarnauti kariuomenėje už ~230 EUR. Kai geras atlyginimas čia 150 EUR – gal ir nieko, bet kažkaip nekas, pagalvojus apie realią galimybę žūti.
[AFG_gallery id=’218′]
Kelionės schema

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Norint keliauti, reikia keliauti. Paprasta, tiesa? Tiesiog kelias prasideda, peržengus namų slenkstį. Dažniausiai mudviem su brangiausiąja taip ir nutinka – retai kada mes ruošiamės kelionei labai iš anksto. Taip nutiko ir balandžio pabaigoje, mudviejų atostogų metu. Dar sekmadienį neplanavome niekur keliauti, nes antradienį mano geresnioji pusė turėjo dalyvauti posėdyje, nežiūrint atostogų. Tačiau pirmadienį iš ryto sumąstėme, kad vistik reiktų kažkur nuvažiuoti. Kilo mintis apie kalnus, bo ten senokai buvome. Taigi, ką turime: Čekiją, Slovakiją, Lenkiją, Ukrainą. Mjooo, o kodėl gi ne Ukraina, Užkarpatė? Taigi apie pirmadienio pietus buvo nuspręsta kokioms penkioms dienoms pavažiuoti į Užkarpatę, juolab, kad vizų nereikia. Mano geresnioji pusė permetė man poros kelionių agentūrų siūlomų autobusinių maršrutų aprašymus ir sėdo tyrinėti viešbučių, o aš, peržiūrėjęs lankytinas įžymybes, per porą valandų GoogleMaps sudėliojau preliminarinį ~2300 km ilgio maršrutą. Preliminarinį todėl, kad dažnai tokios aklos kelionės ineša savo pataisymus. Per popietę parinkusi keletą galimų nakvynės vertų, brangiausioji permetė man adresus ir ėmėsi krauti daiktus, kuriuos priklausomai nuo orų prognozės sudėti sugeba greitai. Mes nakvynių neužsisakėme iš anksto – kai važiuoji dviese vienu awto, vienai nakčiai nakvynę rasti nėra sunku. Kai kada tenka paieškoti valandą-kitą, bet dažniausiai randi gana greitai, bent tokia mūsų patirtis Lenkijoje.
Kelionė buvo planuota greičiau kaip apžvalginė-žvalgybinė: pravažiuoti apžiūrint įdomesnes vietas (galbūt) kitų metų jau konkrečiai suplanuotai kelionei. Aš turėjau ir konkretų tikslą: aplankyti Europos geografinį centrą netoli Dilove kaimelio pagal Austro-Vengrijos mokslininkų paskaičiavimus. Šiaip kiekviena save gerbianti Europos šalis privalo turėti Europos geografinį centrą Mano geresnioji pusė tiesiog norėjo pasižiūrėti į kalnus ir pakvėpuoti kalnų oru, pasimaudyti terminiuose baseinuose.
Antradienio ryte sutvarkėme reikalus Kaune ir ~11 val. išjudėjome.
Planavome važiuoti iki kokios 19 val., tada susirasti Lenkijoje nakvynę pakelės užeigoje. Atkarpą tarp Kauno ir Marijampolės mes visada važiuojame senuoju keliu – žymiai mažiau įtampos, nei Via Baltica. Kai kada, jei gaunasi, dėl mažesnio apkrovimo atkarpą tarp Kalvarijos ir Marijampolės irgi važiuojame senuoju keliu. Nereikia mūčytis manevruojant tarp fūrų ir šiaip mažiau lenktyniaujančių idiotų.
Lenkijos keliai šiuo metu puikūs, labai gerai sudėliota informacija apie kryptis: man ypač patinka, kai už sankryžos ant stulpo iškart yra lentelė su kelio numeriu – praktiškai nereikia navigacijos, užtenka žemėlapio ar netgi susirašyti kokiais keliais iki kur važiuoti ir po to keisti kelią. Nemažai geltonų greičio matavimo radarų, tačiau nemažai ir greičio įspėjiklių, kurie liepia sulėtinti greitį. Porąkart ~2005-2007 m. teko važiuoti pro Liubliną, tai buvo košmaras. Dabar gi įrengtas puikus autostrados lygio aplinkelis, net nepajunti, kaip apšoki aplinkui Liubliną.
Lenkijoje nakvynei apsistojome už Liublino esančioje folklorinėje užeigoje Marzanna. Kambarys Nr. 13 nakčiai ~40 EUR, soti vakarienė dviems ~20 EUR. Restoranas tokio liaudies stiliaus, groja tik vietines liaudies dainas, bet gana neblogas. Maistas puikus. Vieta biškį pompastiška, tačiau tikrai gera apsistojimui.
Btw, puikus Free WiFi internetas ir restorane, ir viešbutyje.


Kelionės metu rimčiau pratestavau nemokamą navigaciją Magic Earth Androidui ant savo Galaxy S7 Edge. Esmi patenkintas. Pastoviai atnaujinama žemėlapių duomenų bazė, kurios pagrindas – OSM aka GoogleMaps, rekomenduoju. Nepatinka tik tai, kad galimi tik 3 punktai, tačiau nemokami dalykai idealūs nebūna.
Taip pat rimčiau pratestavau videoregistratorių Prestige Roadrunner 545GPS. Šiaip puikus dalykas, labai patiko, tik išaiškėjo dvi problemos:
1) paklausęs konsultanto Topocentre, nusipirkau per mažos talpos kortelę – 16GB, reikėjo 32GB, nes filmuojant HD režimu talpos teužtenka pustrečiai valandai, vidutiniu – penkioms, paskui rašo „ant viršaus“. Šiaip važinėjant viskas čiki, bet jei nori ilgesnės kelionės reportažo, reikia įprasti kas kokios 4 val. iškrauti duomenis į loptopą.
2) kai kada dingsta maitinimas iš cigarečių pridegėjo – ar į cigarečių pridegėją įstatomas 2 USB lizdų ACME šakotuvas sugeba prarasti kontaktą, ar prastas laidas, nzn, reiks patyrinėti šitą fenomeną. Vienžo, reikia stebėti, ar daiGtas įsijungė, nes jo neveikimą mes pastebėjome tik po pusdienio važiavimo pirmą dieną Lenkijos keliais, tad Ukrainoje jau buvome budrūs.
Na, ir bendra pamoka – priekinis stiklas turi būti ne tik švarus, bet pageidautina ir be įdaužimų, kurie puikiai matosi vaizde kaip murzinos dėmės.
Šiaip įdomu tai, kad peržiūrint video įrašą, staiga suvokiau, kad pusę dienos buvo geras oras, o pavakare, artėjant link Liublino, pradėjo lyti – tai buvo visiškai išlėkę iš galvos.
Kažkiek pirmosios dienos fotoįspūdžių – keli kadrai prišaudyti iš videoregistratoriaus, kažkiek prifotkinta viešbutyje, nes stojome tik vieną kartą, o įspūdžius fiksavome savyje.
[AFG_gallery id=’217′]
Kelionės schema

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Kadangi Saremų eskapados pristatymas subiro į krūvą pristatymėlių, tai susikūrė apibendrinantis įrašas.

2017-03-11:
Kaunas – Virtsu – Koguva
Koguvos kaimas
Koguva – Kalio krateriss
Pangos skardis
Panga – Kuresarė
—-
2017-03-12:
Kuresarės pilis: į pilį, priešpilis ir kiemas, rūsiai, I aukštas, II aukštas
Kuresarė – Angla
Angla – keltas
Pernu

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Na va, paskutinis įrašas apie mudviejų su brangiausiąja kelionę į Saremų salas. Paskutinis sustojimas buvo Pernu mieste, kuris dar vadinamas vasarine Estijos sostine. Šiaip miestas nieko, smagus pasivaikščioti, tik kad nebuvo labai šilta, o ir laiko ribotai, tai po trumpos eksursijos tiesiog prasibėgome ir pafotkinome.
Apie Pernu duris ir langus jau rašiau, tad šiandien – likusi fotkių dalis.
O paskui laukė tiesiog ilgas kelias namo.
Eksursiją rekomenduoju, mudviem su brangiausiąja patiko.


[AFG_gallery id=’216′]

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Pagaliau priešpaskutinis įrašas apie Saremų eskapadą. Norėjau sukergti kartu su Pernu įspūdžiais, betbūtų gavusis biškį mišrainė, tai lai būna atskiras įrašiukas apie kelionę iš Anglos iki kelto ir keltu per sąsiaurį į žemyną.


Rytas, kaip jau minėjau, buvo šaltokas, tad medžius dengė graži šarma. Gana greitai privažiavome dambą per sąsiaurį tarp Saremos ir Muhu salį, paskui iki kelto. Mums pasisekė – sutaupėme valandą laukimo, nes autobusas dar tilpo į belaukiantį keltą. Sąsiauris vėlgi pilnas ledų ir apgaubtas rūko.
[AFG_gallery id=’215′]

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Na ką gi, prieš-prieššpaskutinis įrašas apie Kuresarės eskapadą.


Baigę apžiūrėti Kuresarės pilį, pamažu grįžome prie autobuso. Naktį buvo šalna, tad ir pačioje Kuresarėje, tiek pakeliui į Anglą buvo daugybė puikių vaizdų.
Atvažiavus į Anglą, gavome Makaliaus užfundytus pietus: labai skani kepta vištiena su keptomis bulvėmis ir šviežių kopūstų salotos. Rstorane/užeigoje įrengtas toks kaip ir muziejus, yra įdomių eksponatų. Lauke – žemūktechnikos ekspozicija, tarp jų visa senobinių traktorių kolekcija.
Pagrindinė Anglos įžymybė – 5 vėjo malūnai. Estai, kaip individualistai, užsakydavo meistrus pastatyti malūną kiekvienai familijai atskirai. Statyba užtrukdavo apie pusmetį. Gaila, kad info suprantamomis kalbomis mažai, bet skaitant estiškai, GoogleTranslate pagalba maždaug viskas aišku. Pasivaikščiojome aplinkui malūnus, į vieną iš jų galima įeiti ir užlipti aukštyn.
Įdomu, rekomenduoju.

[AFG_gallery id=’214′]

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Prasukome ~2300 km ilgio ratuką Lietuva-Lenkija-Slovakija-Ukraina-Lenkija-Lietuva praėjusią savaitę. Sekmadienį dar neplanavome keliauti, pirmadienį iš ryto nutarėme kur nors važiuoti, popiet nusprendėme „kur“, iki vakaro susidarėme maždaug maršrutą ir antradienį, iš ryto baigę tvarkyti mano geresnioios pusės svarbalius, ~11:30 išvažiavome.
Iš įdomybių – Europos centras Ukrainoje, seniai norėjau aplankyti. Įspūdžiai – labai įvairūs. Reportažas/ai bus, tik reikia Kuresarę pagaliau užbaigti 😉

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Pagaliau paskutinė Kuresarės pilies aplankymo fotkių partija 😉

00 20170312_114753
Antrasis pilies aukštas jau nebe reprezentacinės patalpos. Čia įrengtos dvi pastovios ekspozicijos: „Saremos XIVa. – 1939m.“ ir „Saremos 1939-1949 metais“. Sugebėjau identifikuoti tik pirmąją ekspoziciją, o antrosios kažkaip nepasisekė, bo durys į tas patalpas buvo, berods, uždarytos. Prie II a. lankytinų vietų pridedu ir fotoįspūdžius iš gynybinio bokšto III-VI aukštų, kur įrengta trečioji ekspozicija „Saremos 1950-1994 metais“. Į II a. patenkama iš I a. laiptinėmis arba per bokštus.
Aš visų pirma perėjau gynybinio bokšto III-VI a., kur išdėstyta ekspozicija „Saremos 1950-1994 metais“. Kiekviename aukšte skirtinga eksponatų tematika, o tarp aukštų esantys laiptai „papuošti“ įdomiais antistalinistiniais užrašais.
Taigi, gynybinio bokšto III a. paskirtas marksizmui-leninizmui-stalinzmui. Daug raudonio ir visokių biustų, o sovietinės milicninkės ir sovietinio pograničniko iškamšos, sakyč, labai įdomios.
IV a. paskirtas Saremų ūkiui sovietmečiu. Žvejo, motociklininko ir konservų gamintojos iškamšos papildo stendus su info apie žvejybą, žemės ūkį etc.itd.
V a. turbūt nostalgiškiausias – ten parodyta kasdieninė buitis, kurią mes iki šiol kai kurie ne tik prisimename, bet dar ir galime pamatyti atokesniuose Lietuvos kaimuose. Aibė sovietinių baldų, buitinės technikos, žaislų.
VI a. tokia tarsi konferencijų salytė su aibe kažkokių stendų, net nelabai juos apžiūrėjau dėl laiko stokos. Laiptai veda į VII a. esančią vasaros kavinę, kuri buvo uždaryta.
Kaslink paties II a., kažkaip besimakaluodamas visų pirma sugebėjau patekti į salę, kur išdėstyta ekspozicijos „Saremos XIVa. – 1939m.“ pabaiga, t.y. XIXa. vidurio – 1939m. periodas. Daug įdomių eksponatų, ypač faini ugniagesių siurblys ir vežiko karietaitė. Iš šios salės pereinama į virš I a. galerijos esantį koridorių, kur išdėstyti periodo XVII-XIXa. mokymo ir kultūros eksponatai. Na ir galų gale dar vienoje salėje pateikta periodo pradžia, t.y. XIV-XIXa. vidurys. Tiesą pasakius, kadangi tiesiog smaksojau į eksponatus, tai labai ir nepastebėjau chronologinių kazusų 😉

[AFG_gallery id=’213′]

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Na ką gi, Šv.Velykos praėjo, grįžtame prie fotkių tvarkymo 😉


00 Kuresare 1 aukstas
Į pirmąjį pilies aukštą iš rūsių lygio veda keletas laiptinių, tiek iš pačių rūsių, tiek iš kiemo. Mes užlipome laiptais iš bravoro didžiosios patalpos tiesiai į galeriją [8], kuri eina beveik aplink visą kiemą ir nutrūksta tik virš vartų. Iš galerijos pro kelerias duris galima įeiti į įvairias patalpas, kurios tarpusavyje taip pat sujungtos durimis, tad turint noro, galima ir biškį pasiklysti. Pilis buvo vyskupo rezidencija, tad pirmas aukštas paskirtas reprezentacinėms ir vyskupo gyvenamosioms patalpoms.
Užlipus laptais į galeriją, jos kairėje yra durys į didįjį valgomąjį [7] – didžiulę gražią patalpą su kolonomis. Prie durų sienoje yra niša, kurioje įrengta rankų prausykla. Iš valgomojo kairėje įėjimas į koplyčią, dešinėje – į vyskupo gyvenamąsias patalpas. Valgomojo grindys apšildomos hipokaustine krosnimi rūsyje.
Koplyčia [6] – aukščiausia patalpa pilyje su gotikiniais skliautais, paremtais gražios kolonos. Pačioje koplyčioje yra altorius, keli bareljefai sienose ir piešiniai ant sienų. Įdomiai įrengta sakykla – į ją galima patekti tik iš mažjo valgomojo [5], kuris šiuo metu užrakintas (muziejaus tarnybinės patalpos). Analogiškai kaip tarnybinė patalpa naudojamas ir mažasis valgomasis [4], į kurį taip pat negalima įeiti.
Vakarinio pilies sparno trys patalpos [9] buvo naudojamos kaip vyskupo apartamentai, o vidurinės iš jų grindys vėlgi šildomos hipokaustine krosnimi iš rūsio. Vidurinėje patalpoje įrengta vyskupo celė [10} – tokia nedidelė patalpa be langų, tik su durimis. Ji atsirado po to, kai vieną iš vyskupų pasmaugė su juo susipykęs kažkoks dvasininkas, tad vyskupai nutarė nakčiai miegoti užsirakinę. Pietinėje vyskupo apartamentų patalpoje vakarinėje sienoje yra durelės į ant pilies sienos prikabintą tualetą, o šalia tų durelių – sukti laiptai į rūsius.
Iš šiaurinės vyskupo apartamentų patalpos durys veda į gynybinio bokšto II aukštą [11}. Labai graži patalpa su milžinišku kokliniu židiniu, medinėmis lubomis ir laiptais į kitus bokšto aukštus, kuriuoe įrengtos ekspozicijos (apie jas dar bus įrašas).
Prie rytinėje pilies pusėje esančio Ilgojo Hermano bokšto [4] priklijuota sudėtinga laiptinė [3], į kurią išeina rūsyje esančių krosnių kaminai. Turėjome nedaug laiko, tad visų tos laiptinės užkaborių neištyrinėjau, bus ką veikti sekantį kartą.
Šalia Ilgojo Hermano bokšto yra didysis miegamasis [12]. Jis taip pat atlikdavo teismo salės funkciją, ir, anot legendų, jei nusikaltėlis buvo nuteisiamas myriop – būdavo atidaromos kambario gale esančios durys į šachtą [2} aplink Ilgojo Hermano bokštą, kurios apačioje buvo keli alkani liūtai. Jie ir suėsdavo ten numestą nelaimėlį. Šiaip man biškį neaišku, kaip tie liūtai vistik pateko į Estiją ir kaip jie ten sugebėjo išgyventi estiškas žiemas nešildomame bokšte. Na, bet tokia legenda. Į pačią šachtą nepažvelgiau – durys buvo uždarytos, noprs kitų keliauninkų reportažuose rašoma, kad jos kai kada būna atidarytos ir iš ten kartkartėm sklinda liūtų riaumojimas. Reiks ateityje patikrinti.
[AFG_gallery id=’212′]

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Na ką gi, laikas pereiti prie Kuresarės pilies vidaus apžvalgos.
Pirmas pilies aukštas, į kurį įeinama tiesiai iš kiemo, kažkodėl įvardinamas kaip rūsiai, tad taip jį ir vadinsime. Ne visas patalpas apėjome, nes laiko buvo ribotai, tad mudu su mano geresniąja puse nutarėme padaryti dar vieną eskapadą į Saremas bendrai ir Kuresarės pilį konkrečiai.
Gana ilgokai truko, kol pavyko sudėlioti fotkes, nes mudu su geresniąja puse klaidžiojome kas kur ir fotkinome kas ką 😉 , nelabai sukdami galvas dėl kažkokios sistems, tad identifikuoti kai kurias fotkes buvo nelengva, o kelios taip ir liko neatpažintos.
0 Kuresare rusys
Į vidų įeinama pro virtuvės duris, prieš tai iš kiemo pusės apžiūrėjus „užmūryto riterio kambarį“ [2] – iš pilies vidaus įėjimo ten nėra.
Tik iš kiemo taip pat galima apžiūrėti ir šulinį [6] – jis paslėptas sienoje esančioje gilioje nišoje.
Virtuvė [5] – didžiulė patalpa su kolona viduryje, remiančia skliautines lubas. Dabar čia įrengta bilietų kasa ir suvenyrų kioskas. Deja, jokios knygelės apie Kuresarės pilį kokia nors suprantama kalba ten neradau, tai visa info – iš gidės pasakojimo ir labai nedaug iš internetų (praktiškai tuščia).
Iš virtuvės kairėn per arką patenkame į kūryklos didžiają patalpą [3], kur dabar pastatyta gėdos stulpo replika. Iš kūryklos didžiosios patalpos per dar vieną arką kairėje patenkame į mažąją kūryklos patalpą. Be to, iš kūryklos didžiosios patalpos tiesiai yra užrakintos durys į šachtą aplink Ilgojo Hermano stebėjimo bokštą.
Iš virtuvės dešinėn per arką patenkame į mažąją bravoro patalpą [7], kuri susijungia su didele patalpa, neįvardinta pilies schgemoje. Iš didžiosios patalpos yra įėjimas į mažają bravoro patalpą [8], dabar ten įrengtas moterų tualetas. Toliau iš didžiosios bravoro patalpos laipteliais nusileidžiame į didžiulį dviejų navų rūsį [9] su vėlgi nuostabiais skliautais, peremtais kolonomis. Rūsyje šiuo metu įrengta mano jau aprašyta Saremų salų gyventojų tautinių rūbų ekspozicija.
Einant rūsiu iki galo, prieiname hipokaustinės krosnies [10] priemenėlę su užrakintomis durimis. Priemenėlės dešinėje matosi pati hipokaustinė krosnis, kuri kažkada šildė virš rūsių pilies pirmajame aukšte esantį didįjį valgomajį (jo grindis). Buvo dar viena hipokaustinė krosnis, kuri šildė vyskupo apartamentų vidurinį kambarį, bet iki jos, esančios vienoje iš [11] patalpų mes nepriėjome.
Apart Saremų gamtos skyriaus, išėstyto trijojes patalpose [11], liko neaplankytos užrakinta patalpa [1] ir šachta aplink Ilgojo Hermano bokštą [4].


[AFG_gallery id=’211′]

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Šiandien fotkės iš Kuresarės pilies priešpilio ir pačios pilies kiemo. Įėjus pro vartus pylime, atsiveria gana didelė priešpilio erdvė su priekyje stūksančiais pilies rūmais, kurie kažkada buvo pati pilis. Aplink ją esantys plotai suformuoti perstatant pilį į bastioninio tipo tvirtovėlę, dabar tie plotai (matomai) naudojami visokioms liaudiūes šventėms beigi renginiams – vienoje pusėje yra įrengti suoliukai ir estrada.
Labai neblogas pilies iki perstatymo vaizdas leidžia suvokti, kaip išsiplėtė pilies teritorija, o pilis tapo rūmais. Pilis pastatyta iš papilkėjusio nuo laiko kalkakmenio, tad atrodo niūrokai.
Į pilies/rūmų kiemą įeinama per vienintelius vartus. Kiemas nedidelis, kokie 12x12m (apifotkinti buvo nelengva), aplink langai ir kelios durys įėjimui į vidines patalpas. Per vienas duris galima pažvelgti į „Užmūryto riterio kambarį“ – darant pilies remontą, buvo atrastos užmūrytos durys, o už jų esančioje patalpoje sudžiūvęs vyriškio lavonas. Įtariama, kad tai buvo inkvizicijos dvasiškis, atvykęs čia kovoti su reformacija, bet pakliuvo su meilės nuotykiais ir buvo nubaustas užmūrijimu.


[AFG_gallery id=’210′]

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Sekmadienio rytą išsiruošėme į Kuresarės pilį (oficialus puslapis). Diena buvo apniukusi ir niūri, tad fotografavimas taip sau 🙁 , bet vistiek prifotkinome aibę kadrų (turiu minčių panaudoti kažką savo LEGO projektuose), tad reportažas bus iš kelių dalių.
Trumpai užmetėme akį į miesto centrą, paskui nuėjome prie pilies, apjuostos grioviu. Yra gražus miesto parkas, vasarą turėtų būti nuostabu. Į pilį veda keli keliai, mes ėjome per šiaurinį raveliną: iš miesto tiltu į raveliną (ten stovi du nuostabūs atrekonstruoti namai-vilos, vienas paverstas viešbučiu), paskui kitu tiltu jau tiesiogiai į pačią bastioninę pilį. Įtvirtinimai kažkada buvo galingi, laimei, nesugriauti, tad yra į ką pažiūrėti.


[AFG_gallery id=’209′]

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Apsžiūrėjus Pangos skardį, mūsų laukė tądien paskutinis kelionės etapas – į viešbutį Grand Rose Hotel Kuresarėje. Diena vis tebebuvo puiki, privažiavome greitai, įsikūrėme viešbutyje. Iš išorės jis neatrodo įspūdingai – nedidelis dviejų aukštų pastatas, bet kieme prie jo pristatytas modernus korpusas, o rūsyje įrengtas gana neblogas SPA (baseinai ir pirtys). Pačiame kambaryje prajuokino didžiulis stiklinis langas iš kambario į dušą/tualetą. Laimei, su žaliuze 😉 Ir po ilgo laiko pamatytas telefonas su sukykle.
Įsikūrę išėjome prasivaikščioti ir kažkur pavalgyti, Gana greit radome užeigą, įsikūrusią buvusiose miesto svarstyklėse, kur pirkliai sverdavosi apmuitinamas prekes. Kainos normalios, karštas patiekalas ~10EUR.
Pavalgę varėme tiesiai į viešbutų, kur likusią vakaro dalį praleidome SPA. Diena buvo faina 🙂


[AFG_gallery id=’208′]

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Aplankę Kalio kraterį, nuvažiavome prie Pangos skardžio. 21m aukštis virš jūros lygio, t.y. septynaukštis namas. Įdomu, bet liko nemalonios nuosėdos dėl nesaugumo: Latvijoje pernai aplankėme porą skardžių, prie abiejų įrengtos apžvalgos aikštelės, kur gali pilnai pasigėrėti įspūdingu vaizdu. Čia gi baisoka eiti šlapia žeme, bo jei paslysi – atia-tiū-tiūūūū-BUMPT!!! Na bet kokiu atveju gražu. Keistokas vaizdas, kai keli šimtai metrų nuo kranto matosi bangų mūšos juosta – ten prasideda dar vienas, jau povandeninis skardis.
Kadangi nuo jūros pučia stiprūs vėjai, tai jiems besipriešinančios pušys čia įgyja įvairias vingiuotas-banguotas formas. Gražus 🙂


[AFG_gallery id=’207′]

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Apžiūrėjus Koguvos etnografinį kaimą, toliau važiavome prie Kalio kraterio. Tarp Muhu ir Saremos salų kelias eina damba, kuri buvo supilta per daugelį metų, kai žmonės, važiuodami vežimais sekluma tarp šių salų, pamažu vežė ir pylė akmenis bei smėlį. Dabar – puikus asfaltas, net neįtari, kad važiuoji iš salos į salą.
Kalio krateris – labai įdomi vieta, man kažkiek priminė Velnio duobę, tik krateryje yra susidaręs (dabar užšalęs) ežeras, o ir krantai – uolos. Na ir nekalbant apie kilmę 😉 Tačiau bendras įspūdis – labai panašus, ir Velnio duobė IMHO netgi gilesnė.
Prie kraterio yra muziejus-parduotuvė, kuriame sukaupti šiame ir dar 8 aplink išsibarsčiusiuose krateriukuose surankiotos meteorito nuolaužos.


[AFG_gallery id=’206′]

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Profile

grumlinas: (Default)
grumlinas

June 2017

S M T W T F S
    1 2 3
45 6 7 8 9 10
111213141516 17
18 192021222324
25 2627282930 

Syndicate

RSS Atom

Most Popular Tags

Style Credit

Expand Cut Tags

No cut tags
Page generated Jun. 28th, 2017 03:56 pm
Powered by Dreamwidth Studios