grumlinas: (Default)

Tie iš mūsų klaviatūros barškintojų, kurie dar neužmiršo, kaip rašyti ranka, tam daugiausiai naudoja turbūt tušinukus. Paprasta ir efektyvu. Išrašei, pakeitei širdelę, vėl rašai. Arba išvis išmeti, nes naują gauti/įsigyti ne problema. Tai va prisiminiau, kaip tas atrodė sovietmečiu, kai rašėme parkeriais rašalu (bo rašymas tušinuku labai gadino raštą), o tušinukas buvo beveik naujiena. Ir naudojome tarybinės gamybos tokius super-primityvaus dizaino šešiabriaunus tušinukus, kainuojančius, berods, 35 kapeikas, kuriuose širdelė buvo įstatyta “kietai” ir uždengiama amžinai pasimetančiu gaubteliu. Aišku, buvo ir prašmatnesnių modelių su spyruokle, kur širdelę galėdavai išstumti/įtraukti, bet jie jau kainavo kelis kartus brangiau. Be abejo, visų prašmatniausi būdavo tų nedaugelio laimingųjų iš užsienio parsivežami viokių dizainų ir spalvų tušinukai, kai kurie iš jų galėdavo rašyti keliomis spalvomis (ar netgi keliolika). Nes tarybinam žmogui priklausė tik mėlyna, juoda, žalia ir raudona spalvos. Visa kita buvo buržuazinis išmislas. Nors, tiesą pasakius, dabar pasirinkimas toks pats ;)
Šiandien mes nelabai sukame galvos dėl širdelių, o tuomet jos buvo ir nepigios (kainavo 8 kapeikas), ir nevisad jų būdavo. Tai trūkumo+kainos problema buvo išspręsta užpildant ištuštėjusius viduriukus iš naujo tušu. Vilniuje iš gyvenimo dabartinio Savanorių, o anuomet Raudonosios Armijos prospekte laikų (~1967-1974m.) prisimenu du tokius užpildymo taškus: vienas buvo ant Savanorių/Žemaitės kampo, kitas – Savanorių/Gerosios Vilties kampo. Tai buvo tokie universalūs kromeliai, kur buvo užpildomi gazuotu vandeniu sifonai, remontuojamos spynos, gaminami raktai ir užpildomos tušinukų širdelės. Procesas buvo ganėtinai įdomus – mezgimo virbalu iš rašančiojo galo išstumiamas šratukas, tada rašantysis galas įstatomas į užpildymo aparatuką, pripildoma tušo ir, sugaudžius rašančiuoju galu ant stalo šratuką, efektyviu paspaudimu jis vėl įstatomas į vietą. Tada testinis parašinėjimas ant popieriaus – ir psio, gatava. Kainavo tas reikalas nei tai 2, nei tai 5 kapeikos, nebeprisimenu.
Dabartiniam žmogui visa tai atrodo glupstva, tačiau tokia buvo sovietinė tikrovė, kurios vis tebesiilgi tie, kam “prie ruso geriau buvo”. Na, o kad tą nostalgiją dar sustiprinti, reikėtų priminti, jog tie tušinukų viduriukai buvo gaminami trijų tipų, skirti skirtingiems tušinukų modeliams: ilgi lygūs ir trumpi lygūs – skirti tušinukams be spyruoklės; trumpi su persmaugimu, į kurį atsiremdavo sypruoklė. Kadangi masiškai buvo naudojami ilgi lygūs viduriukai, tai jų daugiausiai ir užveždavo į parduotuves. Na, o kai prireikdavo kitų dviejų tipų, o parduotuvėje reikalingo dalyko ni-ni, tai padėdavo tarybinis išradingumas:
1) reikia trumpo lygaus? Imame žirkles ir nukerpame nuo ilgo lygaus nereikalingą galą ;)
2) reikia trumpo su persmaugimu ? Jei nusipirkome arba pasigaminome trumpą lygų, sudedame šalia seną ir naują viduriukus, pirštais suimame ties persmaugimo vieta ir tada dantimis sugnybiame ties ta vieta ;)
Sakote, kažkokia nesąmonė? Nea, brangieji mano – tai vienas iš “prie ruso geriau buvo” gyvenimo komponentų. Ir nereikia lia-lia apie vakarietišką prekių gausą+tarybinę santvarką.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

1946 – Vatikano radijo lietuviškų laidų skyrius atnaujino transliacijas


Nujooo, prisimenu iš vaikystės-paauglystės, kaip senelis vakarais klausydavosi balsų iš balos. Labiau mėgo “Amerikos balsą iš Vašingtono”, nei Popiežiaus atstovus, nors ir buvo sąžiningas praktikuojantis katalikas.
Iš pradžių balsai buvo pažymėti lempinėje radijoje raudonų dažų taškiukais ant stiklo su radijo stotimis iš vidaus, kad būtų lengviau rasti. Paskui, berods 70mečio proga, familija susimetė ir nupirko VEF-202 tranzistorių. Tada seneliui nebereikėjo sėdėti kambaryje, jis galėjo su radija patogiai įsitaisyti kur nors lauke. Na, o naktimis radiją jūzino anūkai, ant šieno klausydamiesi “Radio Luxembourg” ;)

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Beieškodamas sadistinių sovietinių eilėraštukų, radau ir porą sovietmečiu klajojusių mitų. Kas tie mitai? Nagi “100% iš patikimų šaltinių garantuoti” pasakojimai apie įvairius gyvenimo aspektus. Taigi, keli kuriuos prisminiau ir radau internetuose:
1. Kolorado vabalus į TSRS užmetė vakariečiai per Baltijos jūrą, kad tie vabalai suėstų bulves ir taip sukeltų badą. Tarp kitko, tuo emtu, vaikščiojant Baltijos pajūriu, gana dažnai būdavo galima matyti į pakrantę išplautų Kolorado vabalų;
2. Japonai į savo buitinę elektroninę aparatūrą montuoja specialius daviklius, kurie, vos tik atidarius dėžutę, sudegina visą plokštę, kad negalėtum suremontuoti, o pirktum naują;
3. Japonai į savo laikrodžius montuoja specialius įrenginukus, kurie, atidarius laikrodį, pažerią visą jo turinį lauk, kad negalėtum nukopijuoti;
4. Kareiviams į kisielių pila specialų mišinį (į kurį įeina bromo), kad jiems mažėtų lytinis potraukis ir jie nelakstytų pas mergas;
5. Pati pigiausia degtinė yra gaminama iš naftos;
6. Į degtinę įmaišoma specialių priedų, kad žmonės greičiau pasigertų;
7. Tualetinio popieriaus deficitas yra todėl, kad jis yra maišomas į daktarišką (ir panašią) dešrą;
8. Kad alus geriau putotų, į jį mašoma skalbimo miltelių;
9. KGB yra sukūrusi specialų filmą, kuriuo fotografuojant žmones, jie nufotografuojami be darbužių ir galima pamatyti, jei kas nors turi neleistinų dalykų, pvz., ginklų;
10. Užsieniečiai parduoda užkrėstus sifiliu džinsus, kad taip platinti šią ligą Sovietų Sąjungoje. Tarp kitko, kaslink džinsų – jais spekuliuodavo dažniausiai čigonai, ir jų mėgstamas apgavystės metodas buvo: įėjus į laiptinę, pilietis apsimauna-pasimatuoja-nusimauna džinsus, juos atiduoda įkišti į firminį maišelį (kurie taip pat buvo visų geidžiama svajonė), sumoka pinigus ir parsineša prekę namo. Namuose paaiškėja, kad jis gavo tik pusę džinsų – vieną klešnę ;) ;
11. Užsienyje būdavo galima nusipirkti ne tik tikrų vakarietiškų cigarečių tipo “Camel” ar “Marlboro”, bet ir jų “pagerintų” versijų su marichuana – pakeliai būdavo pažymėti trim juodomis žvaigždutėmis po pavadinimu;
12. Kinijoje pagaminti kilimai naktį švytėdavo gulinčio karste Mao Cze Duno siluetu, kuris būdavo išsiuvinėtas specialiu fosforiniu siūlu, nematomu dieną;
13. Specialiems vaistams gaminti vaistinės LABAI brangiai supirkdavo džiovintus uodus, bet tik po kilogramą iš karto;
14. Po Kauno įvykių ten susidarė ir kurį laiką veikė pogrindinė organizacija, kuri privirindavo prie bėgių traukinius su maisto produktais, skirtais išvežti į Maskvą.

Na va, tiek prisminiau, gal kas dar žinote panašių “100% tikrų” istorijų?

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Internetuose kartkartėm pasitaiko įdomių atvejų, kai aršūs diskutantai pereina į asmenybes ir viens iš jų, aiškiai pralaimėdamas, nutaria atsikeršyti, paskųsdamas kitą diskutantą dėl kokio šūdniekio paslaugos tiekėjui. Aišku, tas kitas blokuojamas kažkuriam laikui ir taip jam bent pagadinami nervai. Ta intencija prisiminiau, jog sovietmečiu tokius skundikus vadindavome “stukačiais” – nuo rusiško žodžio “стучать” – “belsti”. Galbūt, lietuvių kalbos gestapas tam siūlytų naudoti kokį “belduką” ar “seksotą”, bet mano kartai žodis “stukačius” labiausiai atspindi tokio žmogėno esmę.
Read the rest of this entry  )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Užvakar su trejetu kolegų-blogerių apsilankėme Volfas-Engelman bravore Kaune (ex-Ragutis). Šiaip viskas fain, apžiūrėjome gamybą, padarėme alaus degustaciją, apie visą tai reiks kada atskirą postą surašyt, bo tikrai patiko. Tai va, bedegustuojant alų, kažkaip iškilo užkandos prie alaus klausimas. Šiandien kur bebaliavojant tų užkandų-užkandėlių visokių pridaroma, o va bandėme prisiminti, ką naudojome sovietmečiu. Na tai garantuotai buvo tokios užkandos: vobla (a la džiovinta žuvis), rūkyta žuvis ir kepta duona.
Vobla buvo totalus deficitas, kažkaip nelabai atsimenu ją galima pirkti parduotuvėse. Iš kur ją tuomet, prieš kokius 30-40 metų gaudavome? Gal per pažįstamus iš kokių žvejų ar “per blatą” iš parduotuvuvių, nes juk ją džiovino tikrai.
Kitas žuvies produktas buvo rūkyta žuvis. Nebuvo jų daug rūšių, ir daugiausiai tai buvo šalto rūkymo. Karšto rūkymo žuvis buvo labiau deficitinė, parsiveždavome ją iš pajūrio, kur kai kada ir išsirūkydavome pas pažįstamus. Vaikystės-paauglystės metu, atostogaujant Nidoje privačiame sektoriuje, kai kada iš žvejų pavykdavo gauti dar gyvų ungurių. Na ką, išskrosdavo juos, nuvalydavo glitėsius trindami smėliu, tada dar uždaužydavo tarp akmenų, bo ungurys gi nemirtingas beveik. Vaikų darbas būdavo pririnkti miške, kurlink Didžiosios kopos, kankorėžių rūkymui. Ir koks malonumas būdavo šviežiai rūkytas ungurys… Kai kada gaudavai nusipirkti ir rūkyto, bet jis buvo brangus :(
Namuose per balius prie alaus pagrindinis patiekalas buvo kepta duona su česnaku. Tuomet ją kepdavome riekutėmis, elementariai ant keptuvės, saulėgrąžų aliejuje. Pakepi, įtrini druska ir česnaku – koks malonumas valgyti dar šiltą. Visi šitie pričiudai pjaustyti duoną šiaudeliais, uždėti sūrio, pamakaluoti galus majoneze ir pamirkyti maltame sūryje – viskas šitas atėjo turbūt jau kooperatyvų laikais, t.y. po 1986ųjų. Iki tol tai buvo tiesiog kepta duona su česnaku ;)
Na, dar vienas patiekalas prie alaus, kurį galėjai įsigyti praduotuvėse – sūris: baltas (pageidautina su kmynais), fermentinis ir parūkytas. Parduotuvėse jų buvo, nors pasirinkimas neypač didelis.
Su rūkytomis kiaulių ausimis prie alaus susitikdavai tik per labai rimtus renginius – arba tai buvo vestuvės, arba organizacijos rengiamas baliukas. Parduotuvėse jų nebuvo, bet kažkur būdavo skylės, kur žmonės sugebėdavo užsisakyti tą skanėstą. Kaip ir kokius parūkytus vištų skrandukus, o kiek vėliau – ir kakliukus.
Rūkyta višta, kuri šiandien nebėra joks deficitas, paplito turbūt kokiais 1980aisias. Jooo, tuomet tai buvo retas skanėstas…
Studentai gi bendrabutyje alų gerdavo su virtais žirniais, kurie kai kada būdavo pagardinami spirgais. Ir būtent žirniai su spirgais buvo firminis tuomet pradėjusių plisti alubarių patiekalas. Kitas firminis alubarių patiekalas buvo virta kiaulės koja. Kažkas fantastiško, kai prisimeni… Buvo specialistų, kurie sugebėdavo dviem šakutėmis suvalgyti visą koją, neišsiterliodami rankų. Na bet tam reikėjo nemažai treniruočių su alumi ;)

Hmmm… Kas dar? Na kad turbūt ir viskas. Nebent kas nors dar ką nors prisimena ;)

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Pirmasis nuosavas auto

Lietuvai jau patapus nepriklausoma, kokiais 1992aisiais, kai Vagnorius labai mylėjo biudžetininkus ir jiems visokeriopai kėlė algas, mano brangiausioji ėmė neblogai uždirbti. Tad 1992ųjų pavasarį Aleksote mes už jos vieną atlyginimo dydžio sumą įsigijome pirma mūsų gyvenime automobilį. Tiesa pasakius, tai nebuvo AUTOMOBILIS, tai buvo tiesiog ZAZ-968 Zaporožec, liaudyje vadinamas “muiline” dėl savo formos. Mašina šiaip pakenčiama, nors dabartiniu supratimu labai jau minimalistiška. Pradėjus juo važinėti, išlindo bjaurokas defektas – starterio problemos – kai nori – užsiveda, o kai nenori – ne. Bandėme tą starterį su vienu švogeriu remontuoti, bet rezultatas nebuvo ypač džiuginantis. Tai kai kada būdavo, kad mano brangiausioji turėdavo mažumėlę stumtelti mūsų pepelacą iš vietos, kad jis užsikurtų. Pravažinėjome šituo agregatu virš pusmečio, iki žiemos. Peržiemojęs jis išvis nelabai norėjo kurtis, o man tuo metu prasidėjo labai rimtas projektas, tad aš vis atidėliojau ir atidėliojau aparato tvarkymą, kol tas reikalas taip ir liko nesutvarkytas. 1994aisiais mes išsikėlėme iš bendrabučio į butą, o pepelacas liko bendrabučio kieme. Prastovėjo jis ten gal metus-pusantrų, kol vieną gražią dieną mano bendradarbis jį pasiėmė į kaimą išardymui dalimis ir panaudojimui ūkyje. Nostalgijos aš jam nejaučiu, nes rūpesčių jis kėlė :( Tačiau mūsų šeimos istorijon jis įėjo :)

zaz-968
Tamsiai žalios spalvos “muilinė” buvo mūsų pirmasis automobilis

Read the rest of this entry » )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Tėvų/uošvių auto

1977ųjų birželį išsilaikęs teises, jas pasidėjau į stalčių. Priežastis buvo elementari – mūsų šeima tuomet neturėjo automobilio. Kas gyveno sovietmečiu, puikiai prisimena, jog lengvųjų auto negalėjai taip imti ir nusipirkti kokiame autosalone. Tiesą pasakius, ir autosalonų nebuvo – automobiliais prekiavo ATAC – automobilių techninio aptarnavimo centrai, liaudyje vadinami autoservisais. Prie jų buvo autoparduotuvės, kuriose ir galėjai įsigyti išsvajotajį keturratį draugą. Jei tik turėjai tam paskyrą, arba vadinamąjį taloną. Iki kokių 1980ųjų tie talonai realiai ir tebuvo automobiliams, tik po kokių 1982/83iųjų jie pasipylė siuvimo ir skalbimo mašinoms, spalvotiems televizoriams etc. Tiesa, automobilį dar buvo galima išlošti daiktinėje-piniginėje loterijoje, bet tai jau buvo sėkmės dalykas. Šiaip tokius laimingus laimėtojus, ypač laimėjusius GAZ-24 Volgas, medžiojo Užkaukazės gyventojiai, kurie turėjo gausybę pinigų ir troško įsigyti automobilį, kurių buvo deficitas. Užkaukaziečiai nedvejodami už loterijos bilietą, laimėjusį Volgą, plojo dvigubą-trigubą automobilio kainą. Tiesa, nedidelis kiekis dėvėtų automobilių klajojo rinkoje “pagal skelbimus”, o jų kaina siekė iki pusantros oficialios automobilio kainos.

Read the rest of this entry » )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Besiruošdamas Kibiruxo techapžiūrai, pasižiūrėjau į savo vairuotojo pažymėjimą. Pasirodo, teises gavau 1977 metais. Gaila, kad ne pernai patikrinau – būtų buvęs gražus skaičius 33, bet ir 34 neprastai atrodo ;)
Tai kilo mintis apžvelgti įsimintinesnius auto mano gyvenime. Šiaip jų buvo gal ir nemažai, bet tie, kuriais pavažiavau kartą-kitą ar buvau pavėžintas – neužskaitomi. Tad sąrašas gavosi gana neilgas – panašu, kad aš esu pastovumo šalininkas ;)

Read the rest of this entry » )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Grįžtant prie kolegos Rokiškio rašinėlio apie nusikalstamumą sovietmečiu, keletas asmeninių įspūdžių papildymui.

Kadangi buvau ganėtinai pozityvus ir pasyvus, tai su milicija reikalų turėti neteko. Netgi už ilgus plaukus, kurie nebuvo tikrai ilgi, bet ilgoki. Mano gyvenamosios vietos Vilniuje nepriklausė prie problematiškų: vaikystė prabėgo LTSRS MA Aspirantų bendrabutyje prie Lukiškių kalėjimo ir “Krasnuchoje” (tuomet Raudonosios Armijos, dabar Savanorių prospektas), paauglystė/jaunystė Karoliniškėse, o po VISI baigimo išvykau į Kauną.
Vėlgi rašysiu daugiau apie 1970-85 sovietmetį, kuris man buvo labiau klasikinis sovietmetis, nei Gorbačiovo laikai, kai TSRSas slydo bedugnėn. tik mes to dar nežinojome ;)

Read the rest of this entry » )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Kolega Rokiškis sriautingu domkratu pavarė opusų seriją apie tai, kokis baisumas buvo sovietmetis. Nu buvo, buvo baisumas, bet žmonės kažkaip gyveno ir išgyveno. Nes kažkaip gyventi reikia, kapan gyvas nelįsi. Šiaip jis total-absoliut-teisus vienu atžvilgiu – paskutiniu metu kažkaip stiprėja tendencija nostalgiškai kniurkti “prie ruso geriau buvo”, kas man sukelia nervų vėžį. Linksmiausia, kad tai rašo dundukai (tarp kitko, šis žodis mano laikais mokykloje buvo naudojamas dar tada, kai jį dabar masiškai naudojantis toks Račas dar po stalu stačias vaikščiojo), kurie patys sovietmečiu negyveno ir apie tai žino tik iš savo senelių/tėvų/dėdžių-tetų sekamų padavimų ir rusiškų internetų. Tarybukai ilgisi kažko, apie ką neturi žalio supratimo, nes jei juos ten perkeltų iš šiandienos laukinio kapitalizmo (kuris irgi manęs nežavi, bet apie tai atskira kalba gal kada nors bus), dauguma jų užkvyktų pasibaisėję taip savo idealizuotu sovietmečiu – tikrovė, ypač paskutiniu TSRS gyvavimo dešimtmečiu, buvo kur kas skausmingesnė, nei sėdėjimas ant kaktuso. Bet tai ganėtinai normalu – idealizuoti praeitį tipo “kai viskas buvo geriau”, – tad ne apie tarybukus šis įrašas (ir taip perdaug jiems garbės). Aiškiai ir konkrečiai kalbėti apie tą laikmetį gali tie, kas su tuo susidūrė asmeniškai. Galbūt, jie kai kada ir idealizuoja tuos laikus, bet tai greičiau JAUNYSTĖS NOSTALGIJA, nei sovietmečio nostalgija. O jaunystės nostalgija yra bjaurus dalykas – ji skatina ir nevisai malonių dalykų ištrynimą iš atminties, ir niurzgėjimą tipo “Va mūsų laikais jaunimas tai buvo…” ;)

Read the rest of this entry » )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)


Kai kada mano mintys tokiom stepėm klajoja, kad baisu, jog iki kokios Mongolijos nenuklystų… Tai va, bežiūrinėdamas savo HDD turinį sekančio mėnesio galerijai užpildyti, kažkaip susimąsčiau, o koks gi mano pirmas matytas anime filmukas. Ne-ne, ne “Batuotas katinas” (1969), nors ir jį mačiau gerokai seniau, nei daugelis mano skaitovų (čia aš tipo giriuosi ;) ). Kas tuomet nustebino – visiškai kitoks piešimas nei tarybiniuose multikuose – ten buvo daugiau realizmo, o anime – tos dyyydelės akys ir šiaip kažkas visiškai kitaip.
Prisiminiau tik filmo pavadinimą “Saulės princas”, truputį siužeto ir kažkiek scenų. Pagūglinam ir – voilia – pasirodo, tai “Horus: Saulės princas” (1968). Teisingiau, tik įtariau, jog tai tas filmas. Teko biškį pa(c)opyleftinti, bet galų gale peržiūrėjau. Pasirodo, TAS. Aišku, kiek kitoks – mačiau jį juodai-baltą televizoriuje (ta pačia proga sveikinu visus, turėjusius “Taurus” rausvo medžio korpuse), įgarsintą rusiškai. Dabar gi – spalvotas, įgarsintas jajoniškai, su angliškais subtitrais.
Rekomenduoju – po 40 metų peržiūrėjau su malonumu.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Na va, pagaliau išėjau į finišo tiesiąją ;) Atai vargšė bakalaurė, kurios prašymu šituos memuarus rašau, taip jų gali ir nesulaukti iki darbo pridavimo :D


10. Buvo lyg ir tam tikras rusiškos kultūros pripažinimas (filmai, literatūra), antra vertus tolimos vakarietiškos kultūros idealizavimas ir troškimas (laisvė, demokratija, roko muzika, t.t.), ir, žinoma, tapatinimasis su lietuviška kultūra, priešsąjūdinės nuotaikos. Kokie tapatumo su lietuviška kultūra simboliai studentui buvo svarbiausi? Kurie Lietuvos istorijos įvykiai kūrė/kurstė maištaujančiojo tapatybę?

Rusiškoji ir lietuviškoji kultūros skyrėsi, ir ne tik kalba. Kalbant apie lietuviškąją kultūrą, tai ji buvo tik rimta. Lietuviai nemoka juokauti ir ironizuoti, jų juokeliai grubūs ir mužikiški, tačiau jei kalbėti apie filmus ar knygas – jie tuomet tikrai buvo geri, sovietinio propagandinio šlamšto nebuvo. Rusiškoji kultūra yra kur kas platesnė, bet kitokia, ir ją mes traktavome kaip mūsų kasdieninės kultūros dalį, bet tiesiog rusų kalba. Aišku, nemaža dalis jos, ypač filmai buvo skirti skatinti sovietinį patriotizmą, tad nelabai mus žavėjo. Tačiau pramoginių laidų srityje rusiškoji televizija tikrai buvo žymiau aukščiau lietuviškosios. Kaip yra ir dabar.
Vakarietiškos kultūros niekas neidealizavo, tiesiog buvo noras gauti naujausius muzikos įrašus ar pažiūrėti filmus. Turint omenyje, kad muzika buvo plokštelėse, o filmai – juostose, tai buvo ganėtinai komplikuota. Kaslink filmų – juos galėjai žiūrėti tik įvežtus oficialiai (juk buvo reikalinga įranga) ir (kai kada gana stipriai) pracenzūruotus. Videoįrašai aka siaubiakai ir porno pasirodė jau kooperatyvų laikais, t.y. po 1985. Pasiimdavai parai videomagnetofoną su krūva įrašų, susikviesdavai draugų (tokia nuoma kainavo 70rb) ir žiūrėdavai iki raudonų akių
Su muzika buvo kiek lengviau, muitinė labai prie jos nekibo, jei jūrininkai veždavosi diskus po vieną egzempliorių. O vėliau tos vakarietiškos muzikos plokštelės magnetofonų pagalba pasklisdavo tikrai plačiai, klausėmės tikrai visus naujausius įrašus. Laimei, tuomet neegzistavo visokios parazitinės LANVOS tipo kontoros ;)
Su spauda ir literatūra buvo žymiai sudėtingiau, jos praktiškai niekas neįveždavo, nes muitinė šitą labai sekė, pornografiją konfiskuodavo (ir gerai, jei tik tai), o už opozicinę/nelegalią spaudą švietėsi valdiški namai, kur dangus langučiais.
Laisvės ir demokratijos troškimo labai didelio nebuvo, labiau norėjosi džinsų, kramtuškės ir diskų ;)
Kadangi kalbu apie 1977-82 metus, tai jokių priešsąjūdinių nuotaikų nė kvapo nebuvo. Elementariai – Sovietų valdžia tuomet buvo stipri ir atrodė amžina. Visas noras buvo iš Vakarų gauti mažumėlę materialinių gėrybių ir pop-kultūros vertybių. Gal kažkas ir puoselėjo kokią mintį apie Nepriklausomą Lietuvą, bet labai gerai laikė liežuvį už dantų.
O svarbiausias dalykas, kurį mes puoselėjome ir kuris mus palaikė – buvo lietuvių kalba. Būtent kalbėjimas lietuviškai tuomet ir buvo pagrindinė mūsų vidinė vertybė. Prisimenu, kaip mane šokiravo, kai mudu su draugu važiavome pasimakaluoti į Minską, ir kartu važiavo studentė baltarusė. Ji buvo nustebusi, kad Lietuvoje yra aukštasis mokslas lietuvių kalba, mes gi ne mažiau buvome nustebę, kad Baltarusijojke nėra aukštojo mokslo baltarusių kalba, o tik rusų. Man asmeniškai tai buvo lūžio taškas ir aiškus suvokimas to, kad mes esame KITOKIE. Ta prasme, ne kažkokie aukštesni/žemesni, bet būtent kitokie. Tas dar labiau sustiprėjo, kai praktikos Sibire metu iš studentų-maskviečių pajutau, kad jie mūų nelaiko sovietiniais – mes esame už sovietinio pasaulio ribų. Pokalbiuose jie galėjo kritkuoti valdžią tipo Brežnevą ar partiją, bet vos tik mes su draugu ištarėme kritinį žodį – jie tuoj pat puolė ginti sovietų valdžios. Jiems mes buvome UŽSIENIEČIAI, neturintys teisės kritikuoti Tarybų Sąjungos. Pradoksalu, bet taip. Būtent mūsų kalba, tokia skirtinga nuo rusų, buvo barjeras, neleidęs pilnai asimiliuoti lietuvių į homo sovieticus bendruomenę.
Dėl įvykių, kurstančių maištauojus. Vienas žodis – Kalanta. Nežiūrint oficialiai paskelbtų išvadų, kad jis buvo psichiškai nesveikas, visi jį traktavo kaip kankinį už Lietuvos Nepriklausomybę. Visi jį žinojo, ir turbūt tai yra labiausiai neįvertinta sovietmečio figūra – nes būtent kankiniai neša dvasinį-idėjinį krūvį ateities kartoms.

P.S.
10. Vartojami populiarūs posakiai. Žargonas.

Šiaip nelabai domėjausi žargonu, tad gal tik keli tuomet ypač populiarūs arba atsiradę tuo metu :
Brodas = Brodvėjus – Lenino, dabar Gedimio prospektas
Krasnucha = Raudonosios Armijos, dabar savanorių prospektas
Bistryčia – Bistryčios gatvėje buvęs VISI bendrabutis
Bendrabūdė - bendrabutis
Kukurūzai – narkotikai, aguonų nuoviras
Kukurūzintis - vartoti narkotikus
Ragas/šakės – visiškai blogai
Nešok su šakėm prieš traukinį – nedaryk akivaizdžių kvailysčių
Burbuliuką į vidurį – tipiškas geodezinis išsireiškimas, išverstas iš rusų kalbos „Пузырек на середину“, reiškiantis tiek gusčiuko išgulsčiavimą, kai oro burbuliukas atsiranda viduryje, tiek butelį stalo viduryje, nes žodis „пузырек“ rusišku žargonu reiškia ir butelį.

11. Muzika? Ką ji reiškė, kaip cirkuliavo. Pogrindžio koncertai?

Muzika buvo kaip ir trijų rūšių: oficiali, pusiau oficiali ir neoficiali
Oficialioji – tai sovietinė (ir lietuviška tame tarpe) estrada – tipo visokie S.Povilaičiai ar N.Paltinienės, A.Pugačiovos ar L.Leščenkos.
Pusiau oficiali – tai iš esmės oficialios grupės/atlikėjai, tačiau jų ideologija nebuvo prosovietinė – tipo „Mašina vremeni“ ar „Akvarium“. Prie jų priskirčiau ir „Hiperbolę‘, kuri tuomet buvo reiškinys – iki „Ančių“ ar „Fojė“ dar buvo oi kaip toli. Analogiškai ir V.Kernagis su „Tarp girnų“, kuris lyg ir buvo oficialus, tačiau jo kūryba nebuvo labai populiarinama.
Neoficiali – tai iš esmės visa vakarietiška muzika, kuri „teršė“ sovietinio žmogaus smegenis, tačiau buvo tiek gana neblogas biznis „Melodijai“, tiek „garo nuleidimo klapanas“. Ji buvo kruopščiai parenkama ir cenzūruojama, tačiau sovietinei valdžiai ji vistiek buvo svetima. Ar netgi priešiška, kaip kad esu rašę apie uždraustas grupes http://www.grumlinas.lt/?p=15027, http://www.grumlinas.lt/?p=15077, http://www.grumlinas.lt/?p=15040
Cirkuliavo muzika paprastai – iš užsienio jūrininkai parsiveždavo diskų, juos tuoj pat perrašydavo į magnetofono juostą – tiesiai iš disko būdavo „aukščiausia kokybė“ ;) Vėliau tos juostos būdavo vis perrašinėjamos, kol besigirdėdavo tik kriokimas.
Apie pogrindinius koncertus Lietuvoje nesu girdėjęs. Nebent kokia mokyklinė grupė grodavo vakarietišką muziką ar „Hiperbolė“ „Visytėje“ ;)

12. Studentiškos šventės, eitynės, stovyklos. Žaidimai. Atsipalaidavimo būdai/priemonės?

Niekad nemėgau švenčių, eitynių, žaidynių, stovyklų. Žinau, kad buvo Fizikų dienos FiDi Univerkėje, bet niekad nesu ten dalyvavęs. Kaip ir jokiose stovyklose. Žinau, kad rengdavo kažkokias stovyklas dalyvaujantiems VISI šokių kolektyve, bet be jokių detalių.
Mano geriausias draugas buvo alpinistas-entuziastas, tai vasarą visada keliaudavo kur nors po kalnus. Aš gi važiuodavau į kaimą pas močiutę tiek padėti prie darbų, tiek grynai pailsėti be jokių privalomų žaidimų.
Pagrindinis studentų atsipalaidavimas, be abejo, buvo alus. Arba daug alaus. Buvo du jo gėrimo būdai – kabake ir bendrabutyje. Dalis labai mėgstančių alų studentų sugebėdavo per kelias dienas kabakuose (kultiniai iš jų buvo „Žemaičiai“ ir „Tauro ragas“) pragerti tiek stipendiją, tiek iš tėvų atsivežtus pinigus, o paskui prašinėti iš draugų kapeikų sriubos porcijai šalia Bistryčios bendrabučio buvusio „Sporto“ beveik-viešbučio valgykloje.
Mūsų grupė/kursas mėgo susirinkti Bistryčios bendrabutyje kažkuriame kambaryje. Būdavo gaminami cepelinai, į kurių vieną būdavo įdedamas trintukas. Gavęs cepeliną su trintuku, organizuodavo sekantį pobūvį arba savo kambaryje, arba pas kažką. Alų, taupydami lėšas, pirkdavome buteliais dėžėse, čia pat prie parduotuvės perpildavome į tam skirtus ir saugomus plastmasinius kanistrus ir iškart priduodavome butelius. Dirbdavome keliese – vienas atkimšinėdavo butelius, kiti du-trys perpildavo alų. Kai kada (bet labai retai) gerdavome ir degtinę. Kadangi studentų pajamos nedidelės, ieškodavome pigiausios po 3,62, rezervinis variantas buvo po 4,12. Per baliukus klausydavomės muzikos, žiūrėdavome skaidres tiek iš savo gyvenimo, tiek nufotografuotų muzikos diskų vokų viršelių (savotiškas videoklipas ;) ), šokdavome.

+Papasakoti pavyzdžiui apie santykius su tėvais – ar kaip ‘visada’..ar..
Kiek paskaitai 6-7 deš. Europos studentu auto-biografijų, labai aiški tavo ir tavo tėvų priešprieša.. revoliucijos – po to…

Visos šitos vakarietiškos problemos su tėvais kyla iš dyko buvimo ir per gero gyvenimo. Neturėjau problemų su tėvais, kaip kad ir mano grupiokai/kursiokai. Įstojau ten, kur pasirinkau, tėvai niekaip neįtakojo mano pasirinkimo. Studijavau beveik rimtai, tad gaunamos stipendijos man užteko tiek smulkioms išlaidoms, tiek drabužiams/knygoms/žurnalams/biškiui alaus. Tėvai man davė stogą ir maistą, tad viskas buvo normalu.
Kai nusprendžiau važiuoti gamybinei praktikai į Sibirą, mama užsiašarojo „kasdabarbus, kasdabarbus“, o tėvukas paklausė: „Už valdiškus pinigus važiuoji?“ Sužinojęs, kad už valdiškus, tepasakė: „Važiuok, pasaulio pamatysi“. Vienintelis dalykas kurio reikėjo laikytis – pranešti, jei planuoju negrįžti nakčiai į namus. Ta prasme, jie neribojo mano laisvės, bet norėjo žinoti, kur esu, kad neskambinėti po ligonines ir lavonines. Reikėdavo pamatyti, kaip ištįsdavo draugų veidai, kai aš paskambindavau tėvams ir sakydavau: „Šiąnakt negrįšiu, bo bendrabūdėje gersiu“ – visi laukdavo, kad man nebus leista, nes daugumos jų tėvai buvo ganėtinai priešiški tokiems dalykams.
Kur vykti dirbti, baigus studijas, irgi nusprendžiau pats – nors mane kvietė pasilikti katedroje dėstytojauti/daryti mokslą, pasirinkau paskyrimą į dabartinę savo darbovietę (taip taip, vienoje vietoje jau 28 metai) ir išvažiavau į Kauną. Tėvai vėlgi nekomentavo šito mano pasirinkimo, už ką jiems esu dėkingas. Vienžo, jie netrukdė man susidėlioti gyvenimą taip, kaip norėjau.

Kitas klausimas – kaip, jei nesijautė persitvarkymu, matėt (klausiu ir asmeniškai ir bendrai) savo ateitį, ar galėjot įsivaizduoti, kad taip gyvensit dar šimtą metų?

Persitvarkymo nesijautė, bet gyvenimas pamažu tikrai gerėjo – žmonės gaudavo butus, gatvėse daugėjo nuosavų automobilių. Kultūra irgi nestovėjo vietoje – nauji filmai, knygos, vakarietiškos muzikos licenzinės kopijos. Kaip matėme ateitį – visų pirma geresnis materialusis gyvenimas, nes daugelis buvo užaugę tikrai gana sunkiomis sąlygomnis. Politinėmis permainomis nekvepėjo, Brežnevas buvo toks amžinas, tad daugumai žmonių jo mirtis 1982 lapkritį, man tik pradėjus po paskyrimo dirbti Kaune, buvo šokas. O paskui viskas pamažu pradėjo skysti/tirpti, kol paaiškėjo, kad TSRS tėra milžinas ant molinių kojų.

Kitas abstraktus, bet pats svarbiausias. Kas TAU atrodo svarbiausia tame stud-ij-entavimo laike ir apskritai tame paskutiniajam dešimtmety. Kas yra tikra “dainų daina” apie tą laiką ?

Man asmeniškai svarbiausias yra mano atsitiktinis profesijos pasirinkimas ir pataikymas tą profesiją pasirinkti. Besimokydamas mokykloje, niekad neplanavau būti geodezininku/kartografu, tad kai tą profesiją pasirinkau vieną birželio dieną gulėdamas po liepa kaime – turbūt ir yra svarbiausia. Nes jei dirbi nemėgstamą/neįdomų darbą – net geri pinigai nepadeda. O studijų metais pagrindinis įvykis buvo gamybinė praktika Sibire, kai iki galo suvokiau, kuo aš būsiu. Nors būtent tokiu ir netapau – po paskyrimo pradėjęs dirbti Kaune, nedirbau laukuose, o kameralinius „švarius“ daugiau protinės veiklos reikalaujančius darbus.
Kaslink dainos – tai turbūt „Mašina vremeni“ gabalas „Posūkis“. Iki pertvarkų ir visko kas sekė po to dar toli-toli…

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Stenam toliau ;)


6. Ar teko, bent simboliškai, priešintis oficialiai universiteto vykdomai politikai? (Koks nors anoniminis gestas, provokacija, nukreipta į homo sovieticus, demonstracija..)

O kam priešintis tai universiteto vykdomai politikai, jei jokios kažkokios ypatingos politikos mes nejautėme. Čia tik virtuviniai disidentai seka pasakas apie pasipriešinimą sovietiniam režimui – daugumai žmonių buvo DZYN, jų tikslas buvo tiesiog kiek galima geriau materialiai gyventi, maksimaliai pasinaudojant legaliomis (ir ne visai) galimybėmis. Kaip ir dabar. Plius buvo žymiai aukštesnis kultūros lygis, nes buvome izoliuoti nuo to antrarūšio ar net trečiarūšio mėšlo, kuris dabar sudaro pagrindinę tautos „linksminimo“ dalį. Visuomesnės susisluoksniavimas į „viršus-apačias“ buvo žymiai mažesnis, vidutinis sluoksnis, kuriam materialinės gerovės siekimas neleido veltis į disidentines ar protesto „avantiūras“ buvo gana stiprus.
Aš studijavau 1977-82 metai, t.y. tuo metu buvo „auksinis“ sovietmečio laikotarpis, kai asmenybės kultas jau buvo seniai pamirštas (ir nutylimas), ekonominė padėtis tikrai buvo nebloga (nes pigi nafta ir dujos leido gyventi ne pagal pajamas), pamažu gerėjo žmonių materialinė buitis. Nors ir vyko kova prieš „supuvusią buržuazinę ideologiją“ ;) , bet visi klausėsi paskutinių vakarietiškos muzikos įrašų, mūvėjo atvežtais džinsais, matė naujausius filmus (nors ir biškį pakupiūruotus erotiniu požiūriu), jei tik juose nebuvo antisovietinio turinio.
Nemėgome rusų kalbos kaip okupacijos išraiškos, tačiau tai visiškai netrukdė draugauti su rusais kaip su žmonėmis, jei jie nerodė priešiškumo lietuviams tipo „fašistams“. Ir tai konfliktai buvo buitinio lygmens: tipo „Mes jus išvadavome!“ vs „O mes jus kotletus šakute valgyt išmokėme!“.
Tad apie kažkokius (ypač organizuotus) pasipriešinimus vargu bau galima kalbėti.

7. Ar teko ką nors žinoti, o gal dalyvauti rezistencinėse jaunimo organizacijose (patriotinės, religinės, ar lokaliniai provakarietiški-bohemiški susibūrimai)? Kas patiko/nepatiko organizaciju lyderiuose?

Vėl eilinės virtuvinių disidentų pasakos ;) – 1977-82 metais buvo tyku ramu disidentizmo fronte. Pokario rezistencija buvo ne tiek užmiršta (knygos, filmai ta tema buvo) , kiek pačių žmonių paslėpta, nes KGB žinojo, kieno kokie giminės dalyvavo pokariniame pogrindyje. Su tuo susidūriau dar mokykloje, kai mūsų klasei buvo pasiūlyta atrinkti kelis geresnius mokinius studijuoti į Maskvos Patriso Lumumbos tarptautinių santykių universitetą, kuris galėjo atverti duris į užsienį. Iš trijų atrinktų tiko tik vienas vyrukas, kurio tėvas lietuvis buvo sovietinis karininkas, o motina rusė istorijos mokytoja, t.y. jo biografija buvo nepriekaištinga (nors jis ten ir neišvyko). Klasės seniūnė-pirmūnė atkrito, nes turėjo pirmos eilės giminaičių JAV. Kodėl atmetė mano kandidatūrą – buvo nesuprantama, kol pagaliau išsiaiškinau, kad mano senelis, neatlaikęs dieną raudonojo teroro, naktį tautinio teroro, pasiplovė į mišką ir ten pusmetį slapstėsi. Nors ir grįžo pagal amnestiją, dėmė nuėjo iki anūko.
Kaslink rezistencinio jaunimo judėjimo – jei toks ir buvo – jis buvo po KGB kontrole. Kiekvienoje studentų grupėje arba kurse buvo bent po žmogų – KGB informatorių. Verbavimo priežastys įvairios, bet esmė ta, kad visi rezistentai-disidentai veikė tik tiek, kiek to reikėjo KGB, kad „nuleisti garą“. Po R.Kalantos susideginimo KGB tikrai rimtai kontroliavo jaunimą, leisdama jam padūkti, bet neleisdama imtis rimtų organizuotų veiksmų.
Iš visos neformaliosios veiklos teprisimenu jauno kunigo bandymą organizuoti roko mišias šv.Onos bažnyčioje, kurios turėjo nemažą pasisekimą – pats jose nedalyvavau, nes jos greitai buvo užrauktos – matyt, tai išėjo iš leistinumo ribų tiek KGB, tiek bažnyčios vadų nuomone.
Kaslink anoniminių gestų – su sava chebra per studentiškus pasibaliavojimus siaurame rate, kur buvo tik savų-saviausi, kartais sugiedodavome „Lietuva tėvyne mūsų“ pirmą posmą. Bet tai nebuvo kažkoks organizuoto pasipriešinimo gestas, o greičiau savęs kaip lietuvio išreiškimas – pagėrę visi tampame atviresni ir labiau tikri.
Religinių judėjimų nežinau, nes mano religingumas tėra 1% (t.y., pripažįstu, kad Kristus egzistavo, ir ties tuo mano ir religijos keliai išsiskiria). Dabar taip tipo žinoma „Katalikų bažnyčios kronika“ buvo visiškai negirdėta.
Kaslink pasipriešinimo judėjimo – hmmm, vaikystėje kaime žaisdami naudojome savo pačių gamybos litus su Trispalve. Nzn, ar tai kaip nors griovė sovietinio režimo pamatus ;)

8. Kokia skaitomiausia, paveikiausia literatūra? Egzistavo kažkokia nelegalių, savilaidiškų “kontrabandinių” spaudinių migracija? Kaip apibūdintumėte knygų skaitymo, dalijimosi, aptarinėjimo kultūrą?

Vėlgi – visa šita rezistencinė literatūra pasirodė po 1987ųjų, kai TSRS pradėjo siūbuoti. Iki tol visas disidentizmas apsiribojo „Amerikos balso“ ar „Laisvosios Europos“ klausymusi pas senelius kaime – mieste tas laidas „užglušindavo“ specialiais siųstuvais. Girdėjome apie „Gulago archipelagą“, bet tik girdėjome ;) Kažkoks subruzdimas kilo po įsiveržimo į Afganistaną, bet tai buvo daugiau baimė nepatekti į kariuomenę.
Vienžo, sovietinis režimas tuomet sugebėjo sukurti tokias priimtinas materialines sąlygas ir minimizuoti prievartos mechanizmą, kad absoliučiai daugumai nebebuvo vilčių ir minčių apie Nepriklausomą Lietuvą ir juos tenkino esama padėtis. Realiai kažkas pajudėjo iš tos balos po 1987ųjų. Tad visa šita nelegali antisovietinė literatūra jei ir egzistavo, tai leidžiama siauro ratelio disidentų dėl paties ratelio – su tokiais dalykais vidutinis studentas tikrai nesusidurdavo.
Iš kitos pusės – ir be tos nelegalios litertūros kasdieniniai pavyzdžiai iš „aparatčikų“ gyvenimo puikiai veikė prioeš pačią sistemą kaip kontrpropaganda tam sovietiniam smegenų plovimui, vadinamam „tarybinio gyvenimo būdo propaganda“. Visi matė deklaruojamas aukštas moralines vertybes ir realizuojamas dideles materialines vertybes. Plius nuolat veikė „deficito-blato“ fenomenas, kuris aiškiai rodė ekonominę sistemos impotenciją, aprūpinant plataus vartojimo prekėmis.
Kažkokią įtaką mintyse darė lenkų pasipriešinimas, nes apie 1970ųjų gruodžio įvykius buvome kažką girdėję, o kaip sykis 1977aisiais pas juos vėl prasidėjo maisto prekių trūkumas ir kainų kėliams, išsiliejęs į streikus. 1980aisiais prasidėjęs „Solidarumas“ vėlgi buvo tam tikras indikatorius, kad socializmas serga, tačiau absoliuti tarybinių žmogelių dauguma buvo nuomonės „tai čia pas lenkus, pas mus tai neįmanoma“. Ir taip, iki pat 1985ųjų, kai M.Gorbačiovas pradarė Pandoros skrynią – buvo tikrai ramu.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Nors ir sunkokai rašosi, bet štai eilinė porcija memuarų


3. Koks vyravo aplinkinių (ne studentų) požiūris į studentiją? Kokių lengvatų (tarkim, miesto infrastruktūroje) šis turėjo?

Aplinkinių (ne studentų) požiūris į studentiją buvo labai įvairialypis. Gal tiesiog keli momentai:
1) Absoliuti dauguma buvo pozityviai nusiteikusi. Aukštoji mokykla teikė vilties, kad nereiks tarnauti Sovietinėje Armijoje, tad ten stojo visi, kas tik galėjo/sugebėjo. Tas buvo visuotinai priimtina. O toliau jau priklausė nuo pačių studentų. Dauguma buvo normalūs, be ekscesų, tad viskas buvo OK. Aišku, tarp studentų pasitaikydavo ir išsišokėlių, ypač išgėrus (ir nepriklausomai nuo kilmės miesčionis/kaimietis), tad tai sukeldavo aplinkinių negatyvią arba pašaipią reakciją. Būdavo ir tam tikro mentaliteto provincialų, kuriems pora metų didmiestyje apsukdavo galvą ir jie tapdavo MIESTIEČIAIS su atitinkamu elgesiu tiek mieste, tiek savo gimtinėje. Aišku, žagrės rankena tebekyšodavo iš kišenės, tad rezultatas būdavo greičiau komiškas nei įspūdingas ;)
2) Konfliktų dauguma kildavo kaimuose, kur rudenį porai-trejetui savaičių važiuodavome padėti nuimti derlių. Be abejo, chebra eidavo į kaimo šokius (arba kaimiečiai ateidavo į studentų organizuojamus šokius), o kur susirenka (kas be ko) pagėręs jaunimas – konfliktai garantuoti. Ypač dėl panų. Kaimo panelėms patiko studenčiokai, tai jos labiau rinkdavosi juos šokiams, tuo sukeldamos kaimo vaikinų pavydą. Rezultatas būdavo kokio studenčioko patykojimas ir prilupimas kur pakrūmėje. Tada studentai, kurie vistik būdavo organizuota šutvė, įvykdydavo baudžiamąją ekspediciją, po kurios kaimo vaikinai jau nebesirodydavo šokiuose.
Kalbant apie lengvatas, tai vienintelė reali lengvata buvo pigesni mėnesiniai bilietai miesto transportui. Kiek atsimenu, jie kainavo ar ne po 1,5rb., kai pilnas bilietas kainavo kažkur 3,5rb. Bendras autobuso+troleibuso bilietas kainavo 5rb., bet studentams bendrų nebuvo. Kas dar? Pigesni bilietai į parodas/muziejus. Daugiau lyg ir nieko.
UPD. Kolega fanta papildė, kad traukinio bilietai buvo už pusę kainos, kas labai praversdavo atostogų metu keliaujant po plačiąją šalį.

4. Koks buvo studentų santykis (jei toks buvo) su anti-sisteminiu, nestudijuojančiu jaunimu?

Koks prašmatnus žodis „anti-sisteminis“ ;) Niekad (bent jau aš) netraktavome nestudijuojančio jaunimo kaip kažko žemesnio/blogesnio/priešiško. Gal greičiau tam tikra užuojauta, nes jų laukė 2-3 metai „čebatuose“. Aišku, kai susidurdavo pagėrę šokiuose, panos nepasidalydami, tai čia jau nebe mokslas, o įkaitęs kraujas sprendė ;)

5. Kaip vertini studentiškos prievolės – darbo liaudžiai kolūkiuose patirtį? (SSB, t.t.) Su kuo ji asocijuojasi asmeniškai? (Nuotykiai, nuotykiai….)

Studentų statybiniuose būriuose (SSB ) neteko dirbti – geodezininkai turėdavo 2 mėnesių trukmės praktiką, tad likdavo tik mėnuo (rugpjūtis) atostogoms.
Kolūkiai… Jooo, ten vykdavome turbūt kasmet, jau nuo pirmo kurso. Tas buvo ypač gerai, nes išvykome tepabendravę 2 savaites, o per mėnesį ar pan. buvo proga labai gerai pažinti vienas kitą – išryškėjo žmogiškosios savybės – kas darbštus, kas trintukas, kas draugiškas, kas atsiskyręs. Susiformavo tam tikros grupės pagal tarpusavio santykius – ką vienijo paieškos pasiplauti nuo darbo ir pagerti, ką – padarius darbą, kuo nors įdomesniu užsiimti. Darbas buvo nelabai švarus ir lengvas – rankomis rovėme cukrinius runkelius. Vakarais padarydavome gramą (buvome perspėti negerti iš cukraus varytos samanės) su vietiniais, eidavome į šokius. Vienas iš glūpesnių užsiėmimų buvo lošti kortomis iš pritūpimų – kai kurie turėdavo padaryti jų kelis šmtus. Kitais metais tekdavo ir šieną pagrėbti/pakrauti Vilniaus krašte, su vietiniais tipo lenkais apie gyvenimą padiskutuojant. Vienais metais karinė katedra neišleido į kolūkius, tad antradieniais eidavome karo mokslų klausytis, o kitomis dienomis dirbome Vilniaus konservų fabrike kaip pagalbiniai darbininkai derliui sudoroti. Atsivalgėme lietuviškų vaisių, atsigėrėme lietuviškų sulčių, susidarėme tų sulčių stiklainiuose ir visokių marmeladų skardinėse atsargas (valdžia žiūrėjo pro pirštus į produkcijos išsinešimą asmeniniam naudojimui), o aš mamai po biškį prinešiau tiek tuo metu deficitinių skardinių dangtelių stiklainiams uždaryti, kad užteko bene porai metų ;) Tarp kitko, čiagi nebuvo vagystė, o rezistencinis judėjimas ir kova su sovietiniu režimu™, kaip kad dabar save pozicionuoja ne vienas virtuvinis disidentas. Grobstymas kažkiek buvo toleruojamas, jei tai buvo ne stambiais mastais – valdžia suvokė, kad reikalingas toks ekonominio „skatinimo“ būdas, kad išlaikyti dirbančiuosius.
Po ketvirto kurso vyko gamybinė praktika, kurios metu aš su savo geriausiu draugu beveik pusmetį praleidau Sibire, Sajanų-Šušenskojės HES statyboje. Teko susipažinti su vietine gamta, žmonėmis, glaudžiai pabendrauti kartu su Maskvos ir Leningrado studentais, mažumėlę pakeliauti aplinkui ir pabūti vietinio gyventojo, mėsą+dešrą+sviestą gaunančio tik pagal talonus, bet už tai laisvai perkančio „Spirt pitjevoj“ (95o) kailyje. Įgyta patirtis turbūt kaip niekad aštriai leido suvokti, kas tai yra mano Lietuva, kas tai yra mano tauta, kas tai yra mano gyvenimo būdas ir tradicijos. Turbūt tada man ir susiformavo aiškus savęs nacionalinis apsibrėžimas/tautinė savimonė. Ten gerai, kur mūsų nėra, bet namuose – tikrai geriausia ;)
Kaslink nuotykių – iš tos gamybinės praktikos labiausiai įsiminė kelionė į kalnus, kai aš vienas iš aplankytos viršukalnės nutariau grįžti į stovyklavietę kitu maršrutu, nei atėjome. Žygis buvo labai sunkus ir sudėtingas, kelis kartus jau galvojau „bus galas“. Grįžus paaiškėjo, kad chebra jau mąstė apie gelbėtojų iškvietimą, nes toje trasoje prieš savaitę žuvo du patyrę alpinistai, kurių kūnus teko iškelti sraigtasparniu. Į mane žiūrėjo kaip į biškį nuprotėjųsį lietuvį :D Bet šita gamybinė praktika jau iškrenta iš bendros tematikos.
Kai kurie iš mūsiškių per gamybinę praktiką dalyvavo statant Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą ar Ignalinos AE. Jų pasakojimai leido suyokti tiek tų statybų mastą, tiek nemažą betvarkę tose statybose.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Na ką gi, pratęsim atsakumus į klausimyną apie studijų laikus.


2. Koks buvo įprastas studijuojančiojo vaizdas – įnykęs į knygą, ar čia pat informaciją aptarinėjantis bendramokslių būry?

Įprastas studijuojančiojo vaizdas nebuvo toks šabloniškas, kaip kad skamba klausimas. Mūsų specialybei nebuvo labai daug lietuviškų vadovėlių, tad konspektavimas buvo būtinas, jei nenorėjai bristi per rusiškas knygas. Konspektavome daugmaž sąžiningai, ypač panelės. Aš, nors ir nebuvau panelė, irgi buvau sąžiningas konspektuotojas – mat gana sunkiai priimu dalykus „iš klausos“, man lengviau juos priimti „iš užrašymo“, tad užsirašydamas fiksuoju dalykus atmintyje. Po paskaitų niekad neužsiėmiau mokslais, važiuodavau į Respublikinę (dabar M.Mažvydo) biblioteką skaityti istorinės-karinės literatūros bei rusiškų ir užsienietiškų tokio pat pobūdžio žurnalų (tarp kitko, esu pervertęs/perskaitęs komunistinį oficiozą „Pravda“ nuo 1944 iki 1980 metų – nuostabus skaitinys, leidžiantis suvokti, kaip kito sovietinis pasaulis ir jon ožiūris į aplinką). Vienintelis dalykas, kurį atlikdavau mokslo labui savaitės bėgyje per semestrą – sekmadieniasi išspręsdavau visokias namų užduotis, braižydavau brėžinius ir ruošdavau kursinius darbus – kitomis dienomis visiškai nesimokiau. Mokslai man prasidėdavo per sesiją – turėdavome gerą grafiką – tarp egzaminų 3-4 dienos. Man užtekdavo 2-3 dienų perskaityti konspektus (ne veltui prie jų dirbau!) ir retkarčiais pasižiūrėti neaiškius dalykus vadovėlyje. Dieną prieš egzaminą visiškai nesimokydavau – „ko neprivalgei – neprilaižysi“, tad posakis „studentas mokosi naktį prieš egzaminą“ man netiko. Psio, egzaminų vidurkis pakankamas gauti padidintą stipendiją. Aišku, grupėje buvo ir tokių, kurie, grįžę iš paskaitų, sėsdavo prie knygų-konspektų ir juodai MOKYDAVOSI. Buvo ir tokių, kurie eidavo į egzaminą pasiėmę svetimus konspektus su viltimi nusirašyti. Bet dauguma elgėsi panašiai kaip aš – realūs mokslai vyko per sesiją, kitos dienos buvo skirtos GYVENIMUI.
Paskutinius keletą metų teko dėstyti kartografiją LŽŪU. Vis dėlto mes kaip studentai buvome žymiai draugiškesni, kovos už išlikimą/stipendiją nebuvo – visi, kas surinkdavo atitinkamą vidurkį, stipendiją gaudavo be problemų, tad man buvo kiek keista išgirsti apie dabartinių studentų kovą už išlikimą netgi pakišanbt draugus.
Nsuisrašinėjimas per per egzaminus – hmmm, tas vyko ;) – nenusirašinėjęs studentas jau nebe iš fantastikos srities o iš fantasy, kaipo kokis drakonas. Esu ir pats nusirašinėjęs kažkiek, bet daugiau viskokais strošnas daugiaaukštes formules ar schemas, netilpusias atmintin. Dėstytojų reakcija buvo įvairi – vieni pagautus studentus „sudegindavo“ išvarydami, kiti tik atimdavo konspektus-knygas. Buvo keli dėstytojai, kurie aiškiai elgėsi saliamoniškai – tipo gali nusirašyti, pažiūrėsim, kaip atsakinėsi, o gyvenime vis tiek turėsi išmokti.
Aptarinėjimas bendramokslių būryje? Čia tai gerazzz :D Mūsų specialybė nėra š* malimas socaliniai-politiniai mokslai, o grynai techniniai dalykai, tad aptarinėti nelabai buvo ką. Ar daug mokykloje diskutuojam apie Pitagoro teoremą? ;)
Tekdavo kai kada prieš egzaminą pakonsultuoti mažiau žinančius, bet retai. Ne todėl, kad gailėčiau ar kad nežinočiau – kaip taisyklė, eidavau egazminų su pirmąja partija, kad ištirti dėstytojo nuotaiką ir jį pozityviai nuteikti geru atsakinėjimu ;)

Iš linksmesnių istorijų gal taip:
1) Buvo tokia marksizmo-leninizmo filosfija ar kažkoks panašus kliedesys – vienžo, kažkas politinio. Dėstytojas buvo toks visai nieko IMHO, mudu su juo kai kada padiskutuodavome apie politiką vėlgi kitų studentų džiaugsmui. Atėjo egzminų diena, aš su piurma partija in, pats pirmas out 5/5, o ten stovi susnervyjus chebra, bo dėstytojas buvo biškį kirvis. Kažkas išgirdo legendą, kad jis tipo labai mėgsta šampaną, ir mūsų bailieji proto bokštai supylė šampano butelį į tokį stiklinį ąsotį ir jį įteikė man, kad aš jį padėčiau dėsttojui ant stalo atsigaivinimui. Na ką, įvarau, įteikiu ąsotį ir išvarau į biblioteką apie savo tankiukus ir laivukus skaityti – dieną po egzamino niekas nesimokydavau. Kas buvo toliau, pasakoja chebra, laukusi egazmino: „Atsidaro durys, išvaro paklaikęs dėstytuvas ir rėkia: „Kur tas Rumšas? aš jam parodysiu!“ Sužinojęs, kad manęs nebėra, nurimsta ir įvaro atgal“. Kas buvo auditorijoje, pasakoja chebra, kuri ruošėsi egzaminui: „Na varinėja jis po auditoriją, žiūri, ar kas nenusirašo. Priėjo prie ąsočio, įsipylė pilną stiklinę ir išlenkė VISĄ. Ar jūs bandėte kada išlenkti pilną stiklinę šampano? Va-va… Atgavęs žadą, jis išmynė pro duris manęs medžioti“ Parūrijo jis tą dieną chebrą negailestingai, pasiteisino jo kirviškumas :D
2) Vienos iš specialybų dėstytojas, nors ir buvo žemaitis, buvo labai šykšus ir labai mėgo padaryti gramą ne savo sąskaita. Drebančios iš baimės panelės susimetė, nupirko bonką konjako, užkandos ir maždaug tipo – „čia jums užkąsti, kol mes ruošimės“. Na ką, jis vienas negeria, tai su panom susėdęs sriūbčioja. Likę keli neegzaminuoti kolegos per durų viršlangį pamatė, kad dedasi tokie dalykai, ir prisijungė prie kompanijos. Na ką, surašė jiems kam 4/5, kam 5/5, o jie paskui jį palydėjo iki gelžkelio stoties ir įsodino į elektruką (ans gyveno tai Vilniuje, tai Kaune – turėjo butus ir ten, ir ten).
3) O va kitas dėstytojas du tinginius iš paralelės grupės, kurie atvyko pas jį namo su konjako bonka tipo egzamino laikyti, iš esmės laiptais nuleido…

Knygų VISI bibliotekoje buvo, bet dauguma rusiškai. Pirmame kurse, be abejo, pasiėmėme visas knygas, kiek tik buvo. Po pirmojo – tik keletą pagrindinių. Bibliotekos skaitykla nesinaudojau. Aišku, dabartinei kartai, išauklėtai visažinio Gugliaus, gal ir keistoka, kad viskas buvo ant popieriaus, bet tai buvo sąlygota ir to, kad tuomet nevyko tokie drastiški pakitimai – juk pirmas realus personalinis kompas atsirado 1982 metais, kai aš baigiau VISI. Studijų metais rašėme programas (tiesą pasakius, pusei viso kurso rašiau aš, bo tuo užsiiminėjau nuo 1977 metų), po to perforuodavome į 5 takelių perfojuostas, atiduodavome į VISI skaičiavimo centrą ir kitą dieną atsiimdavome rezultatus popieriaus lape – „listingus“. Išnagrinėję klaidas, perforuodavome pataisymus ir vėl ciklas iš naujo. Sunku suvokti šiandieninam žmogui ;) Tačiau derėtų suvokri, kad daugumoje gamybinių orgnizacijų išvus nebuvo skaičiavimo technikos apart mikrokalkuliatorių. Ir tai – mes buvome pirmoji laida, kuri mokėsi skaičiuoti tik mikroklakulaitoriais – nenaudojome nei medinių skaitytuvų, nei geležinių aritmometrų.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Kadangi mano karma reikalaute reikalauja, kad savo paties noru įsivelčiau į kokias nors avantiūras, tai įsivėliau. Parašė bakalaurė, renkanti info apie studentiją suvietmečiu. Nesugebėjau atsisakyti [int/pan]ervuojamas, tai gavau tokį klausimyną. Sakyčiau gana įdomus, bet labai gerai atspindi dabartinį suvokimą apie sovietmetį, suformuotą “virtuvinių pogrindininkų” mitų :D
Anyway, kadangi man šiuo metu gili tinginystė pavasarinė depresija ir stovi krūva pradėtų rimtų rašinių, kurių visiškai nesugebu tęsti ir užbaigti, tai pabandžiau atsakyti į tuos klausimus. Vėlgi nesugebu iškart atsakyti visų, tai sunksim po lašą ;)


1977-82 metai, Vilniaus inžinerinis statybos institutas, Miestų statybos fakultetas, Taikomosios geodezijos specialybė

Noriu pabrėžti, kad nesiruošiu čia kalbėti už visą studentiją, o tik konkrečiai už savo kursą/grupę/save – nieko nėra blogiau kaip ekstrapoliuoti savo pasaulėlį į pasaulį

1. Kokie buvo santykiai su dėstytojais, atmosfera auditorijose paskaitų metu? Kokie įsimintini nutikimai?
Mūsų santykiai su dėstytojais buvo labai įvairūs, nuo draugiškų (dalis jų buvo tik-tik baigę institutus/universitetus, į kai kuriuos kreipdavomės vardais) iki pagarbių (nemažai buvo pirmųjų pokario laidų absolventai, tad naudojome „tamsta“). Iš dėstytojų pusės būdavome vadinami „kolega“. Įtampos nebuvo, kadangi tarp dėstytojų nebuvo „kirvių“. Atmosfera paskaitose dalykinė, konspektuodavome paskaitas daugmaž normaliai, bent jau aš. Tik va nusirašinėti mano dantiraštį ar juo pasinaudoti nesisekė niekam :D
Kodėl konspektuodavome? Lietuviškų specialybės vadovėlių kai kuriomis temomis nebuvo (kaip ir nėra dabar, tik dar daugiau nėra), rusiškai ne visi iš provincijos suvažiavę šiandieniniai tikri_vilniečiai™ suprato be problemų. Vėliau pramoko, bet pradžioje buvo sunku.

Kažkokių ypatingų įsimintinų nutikimų per tuos 5 studijų metus neįvyko. Gabūt įsimintini keli dėstytojai :
1) sąlyginai „numero 1“ – dėstė mums taikomąją geodeziją. Garbaus amžiaus, tad atmintis kai kada pavesdavo. Žmona dirbo gydytoja Aukštųjų mokyklų poliklinikoje, studentai-geodezininkai prireikus galėjo „sirgti“ kiek tinkami. Sunkiai ištardavo raides „r“ ir „l“, gaudavosi „h“. Kažkada pradėjo dėstyti apie „žahninius nivehyhus“. Ilgai mes nesupratome, kas tai, kol suvokėme, jog tai žarninis nivelyras, dirbantis susisiekiančių indų principu – elementari hidrostatika. Už tai jis mūsų kursui patapo „Žahna“ ;) Rašydamas ant lentos formules, iš pradžių žiūrėdavo į konspektus-šparagalkėles iš kišenės, paskui pradėdavo rašyti „iš atminties“. Ir užlūždavo… Kadangi matematiką išmaniau pakenčiamai, tai aš jam tik pradėjus „blūdyti“, šaukdavau „Tamsta dėsttojau, ten klaida!“ Jis mažumą neprigirdėjo, tad dar „pabrisdavo“ į formulių liūną, kol užkliūdavo suvisam. Man šaukiant, išraudęs piktai dėbčiodavo per petį, o kai aš kelis kartis nuėjęs prie lentos parodžiau klaidų grandinės pradžią – patapau biškį negerietis. Į jo specialybės egzaminą atėjau sirguliuodamas, su aukšta temperatūra, chebra praktiškai privertė laikyti egzą. Na ką – provalus totalis, gavau 3/5 ir Žahna aiškiai triumfavo. Kai mūsų kuratorius sužinojo apie mano pažymį – užpyko, nes aš gadinau visą grupės vidurkį. Be jokių skolos lapelių buvau nuvarytas perlaikyti, gavau 5/5 ir Žahna vėl triumfavo: „Matote, kohega, teheikėjo pasimokyti“. Jis turėjo įprotį, užbaigęs rašyti ant lentos, įsidėti kreidą į kišenę. Tad kreidos gabaliukų kai kada neužtekdavo. Tada jis piktai šaukdavo: „Budintis! Kuh kheida?“ Į ką gaudavo ataskymą: „Pas jus kišenėje, tamsta dėstytojau“. Jis išsitraukdavo gabaliuką, nustebęs pažiūrėdavo „O, tikhai!..“ ir rašydavo toliau. Baigiantis paskaitoms, visas plotas apie švarko šonines kišenes būdavo baltutėlis. Kažkiek apvalydavo katedros dėstytojos, o žmona jį vėl nušveisdavo iki parodinės išvaizdos.
2) sąlyginai „numero 2“ – dėstė mums klaidų teoriją. Šūstras bičas, amžinas jaunuolis, iki šiol beveik nepakitusia išvaizda. Lekcijas varė be jokių konspektų, atmintinai mokėjo visas formules su numeriais, paskaitą pradėdavo vos ne nuo to paties žodžio, kuriuo užbaigė praėjusią. Kadangi matematiką daugmaž supratau, sugebėdavau kai kada atsakyti į jo klausimus, tad patapau „lygesniu tarp lygių“. Kadangi dažnai būdavo naudojamas žodis „šiuo atveju“, tai pradinę formą jis kažkodėl naudojo „atvejAs“. Į mano pastabas, kad reikia sakyti „atvejIs“, mudu pradėdavome ilgas filologines diskusijas, nagrinėjant alternatyvas: „atvejUs“ ir „atvejYs“, tuo sukeldami daug džiaugsmo auditorijai. Vėliau jis patapo mano diplominio darbo vadovu. Beveik nevadovavo, parašiau kaip ir pats, už ką dėkingas :)
3) sąlyginai „numero 3“ – dėstė mums astronominę geodeziją. Mokslas ganėtinai sunkus, o dėstytojas kalbėdavo labai tyliai, tad per jo paskaitas būdavo totaliai tylu – visi, iškišę liežuvių galiukus, konspektuodavo. Įtariu, kad per mano ilgą liežuvį, o gal tai buvo kolektyvinės kūrybos rezultatas, jis tapo „Astronomu Šmukštaru“. Kada čia teko susitikti jo dukrą, kuri studijavo geodeziją po mūsų baigimo praėjus keliolika metų – jis tebebuvo „Astronomas Šmukštaras“ ;)
4) sąlyginai „numero 4“ – dėstė mus kartografiją ar kažką pan. Labai tvarkingas, akuratiškas ir preciziškas. Prisimenu jį iš vasaros geodezinės praktikos Naujojoje Vilnioje. Visada pasitempęs, išprosytas, ant galvos tokia balta megzta beretėlė. Vieną rytą jis atvyko nesiskutęs – tiesiog nespėjo. Praėjo 30 metų, o aš tebeatsimenu tą epizodą – vienintelį jo neigiamą poelgį. Puikus žmogus, naujieji lietuviški kariniai žemėlapiai jam nemažai dėkingi už išvaizdą.
5) sąlyginai „numero 5“ – dėstė mums fotogrametriją. Puikus specialistas, praktiškai niekinis pedagogas. Per paskaitas paskaitydavo kažką iš savo vadovėlio, kažką iš savo straipsnių užsienio žurnaluose. Per pratybas atsisėsdavo ant stalo ir snūduriuodavo, palikęs mus savimoksliui. Realiai neišmokome nieko, o aš išvis nesimokiau – užteko 4/5. Kuriam galui – tokių specialistų Lietuvai per metus tereikėjo 1-2. Baigiau, išvykau į Kauną ir tapau tuo vieninteliu tais metais reikalingu specialistu. Išmokau tą fotogrametriją, kur dėsies :D Moralė – niekad nežinai, kada atsisėsi ant ežio.


Na ką, šiandienai užteks. Ryt bandysim toliau :)

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Buvau bepradedąs rašyti atsakymus į tokį man pateiktą įdomų klausimyną apie anų laikų studentus, bet suvokiau, kad nesirašo. Tai, ilgai krapštęs nosį, išmąsčiau, kad per šį savaitgalį nutiko dvi šventės, tai nutariau parašyti šiek tiek apie “politiškai teisingas” šventes anuomet.

Read the rest of this entry » )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Kolega Andu man kadaise permetė porą senų Vilniaus nuotraukų. 1970-80 metai, t.y. praėjo 30-40 metų. Kas stebina tose nuotraukose – gatvių tuštuma. Vos vienas-kitas automobilis. Šiandien net keista suvokti, kad tuo metu, kai Vakarai jau duso nuo automobilių kamščių, mes net nelabai suvokėme, kas tai yra “pravažiuoti šviesaforą iš antro karto” ;)
O apatinėje nuotraukoje matyti, kodėl nuosavi automobiliai na niekaip nebetelpa aikštelėse prie namų – juk jos ir buvo projektuotos kokiai dešimčiai žiguliukų. Ką kalbėti apie 70-80 metus – kai Kaune 1994aisiais atsikėlėme gyventi į Vilijampolę, prie namo (kuris buvo “kooperatinis”, t.y. jame gyveno truputį pinigų turintys žmonės) testovėjo kokie 4-5 automobiliai, o dar viena aikštelė prie gatvės buvo visiškai tuščia. Šiandien nakčiai ne tik prigrūstos abi aikštelės, bet ir užstatytos abidvi gatvės pusės.
Taip, gyvenimas ne tik tapo geresnis, bet ir pasikeitė mūsų gyvenimo būdas. Be automobilio mes anei iš vietos ;)
O kadaise suvaikščioti parduotuvėn ir atgal kelis kilometrus buvo “joukun darbs”, kaip sako žemaičiai. Gyvenome name prie dabartinio Karoliniškių troleibusų žiedo, bet nebuvo jokio vargo pasivaikščioti iki Lazdynuose esančių “Žėručio” ar “Erfurto” parduotuvių. Ypač kai tau dar kokie 14-15 metų – pažiopsoti į vitrinas buvo viena iš nedaugelio pramogų, kai nebuvo internetų su amazonais ir jebeyais ;)

LTSR_Dailes_Muziejaus_aikste_70-80m
Lazdynai_70-80m_2

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Mąsčiau, apie ką gi parašyti šįkart. Kažkaip atėjo galvon palyginti nedidelio ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje, parodęs, kokia minkšta dabartinės civilizacijos papilvė, jei praktiškai žlunga visas oro susisiekimas. Laimei lieka antžeminis ir vandens transportas, o ryšį galima palaikyti internetu ir telefonu. Tarpmiestiniu telefonu. Na jei dar kai kuriose įstaigose yra vietinis telefono ryšys, skirtas nemokamam darbuotojų komunikavimui, tai dabar mes menkai tesuvokiame skirtumą tarp “miesto” telefono, “tarpmiestinio” telefono ir “tarptautinio” telefono. Tik pokalbių kainos mums parodo, kad tai nėra visiškai vienodas ryšys. O juk buvo laikas, kai skirtumai buvo esminiai.

Read the rest of this entry » )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

grumlinas: (Default)

Įtariu kad daugumai, kam iki 30 metų, šitos pavardės nelabai daug ką pasako. O kadaise vienas iš jų šokiravo pasaulį savo dokumentika, o kitas – savo tapyba. Ir abiejų jų kūrybą, nors be didelio džiaugsmo, XXa. 8 dešimtmetyje turėjo įsileisti TSRS.
Kas juos abu sieja? FANTASTIKA, jei vienu žodžiu. Ir tai, kad jų kūryba mane SUKRĖTĖ taip, kaip niekad iki tol, ir niekad po to. Na bet pamažu apie viską iš eilės.

Read the rest of this entry » )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Profile

grumlinas: (Default)
grumlinas

September 2017

S M T W T F S
     1 2
34 56789
101112131415 16
17181920 2122 23
2425 2627282930

Syndicate

RSS Atom

Most Popular Tags

Style Credit

Expand Cut Tags

No cut tags
Page generated Oct. 20th, 2017 05:39 pm
Powered by Dreamwidth Studios