grumlinas

Perskaičiau informacinį pranešimą, kad atnaujinti Lietuvos ortofotografiniai žemėlapiai. Tam tikra prasme tai jau nebe ypatingos svarbos įvykis, bet vistiek pakankamai svarbus visiems, kas susijęs su vienokia ar kitokia Lietuvos kartografija. Mūsų kontorai jis dar svarbus ir tuo, kad mums pagal sutartį su NŽT teko priiminėti ortofotožemėlapius iš gamintojų (idant šie neįkištų kokio pusbrokio ), tad matėme visas užkulisines peripetijas, kurios paprastai neskelbiamos oficialiuose pranešimuose. Šiaip projektas buvo gana sudėtingas, nes aerofotografvimo sąlygos paskutinius porą metų nebuvo blizgančios. O tai, kad pagaliau praktiškai pilnai nufotografuotos Lietuvos sienos su potencialiu priešininku, kaip tą pasakytų kariškai – išvis pasisekė. Nes jas iki toil nufotografuodavo tik su Latvija ir Lenkija, o Rusijos ir Baltarusijos parubežius užmontuodavo kosmine nuotrauka.
Šiaip ta žinutė gana nebloga, aišku kas-po-kam, tačiau mane sužavėjo kai kurie komentatoriai Po trijų milijonų krepšinio trenerių mūsų kraštas gali didžiuotis užauginęs ir naują kartą giliažinių kartografų. Nu jų gal ne tiek daug, kiek kašės asų, bet vistiek smagu. Nes kai skaitai, kaip tautietis rauda, jog nenufotografuotas jo kiemo viduryje vakar atsiradęs karvašūdis – žvengas jama. Projektas truko du sezonus, tad jei kažkas buvo nufotografuota vienais metais – kitais jau nebefotkinta, ir pokyčiai neužfiksuoti. Kartografai puikiai žino, kad žemėlapis sudaromas tam tikrai datai, ir kuo stambesnis mastelis (t.y., kuo skaičius po 1: mažesnis) – tuo labiau jis neatitinka pastoviai kintačios tikrovės. Vienas dalykas yra matyti 0,5m skiriamosios gebos pikselio ortofotožemlapyje automobilio dydžio objektus, o visai kitas – tyrinėti kokį Europos kelių atlasą.