grumlinas

Šiuo metu dalyvauju viename įdomiame kartografavimo projekte, tenka peržiūrinėti įvairias užsienietiškas kartografavimo specifikacijas. Vienoje iš jų, amerikietiškoje, yra šalių kodų sąrašas, kuris šiek tiek skiriasi nuo mums įprasto.

Taigi, su savo išdidžiomis „LT“ amerikonams esame Lesoto piliečiai. Tačiau mums su LH aka LitHuania pasisekė šiek tiek daugiau, nei latviams su jų LG, kur tos G net nėra valstybės pavadinime 😉

Kitas įdomus dalykas – viena tarptautinio projekto specifikacija. Labai korektiška ir neutrali, nes dirba daug valstybių, ne tik NATO šalys. Specifikacijoje pateikti sutartiniai ženklai, skirti pažymėti įvairiems objektams. Tarp jų – valstybių sienoms. Atvaizduojant okupuotų teritorijų ribas, nežiūrint korektiškumo/neutralumo, aiškiai įvardinta pozicija vienos konkrečios teritorijos atžvilgiu 😉

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Keletas Citroën Type B12 fotkių iš http://www.imcdb.org, parodančių kėbulų įvairovę.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Pilna Flickr galerija norintiems pamatyti daugiau vaizdų.

Po Araišo mūsų laukė kiek neplanuotas Cēsis – Cėsys – nebuvome numatę jame sustoti, tačiau praalkome ir nutarėme kur nors papietauti.
Truputį pasivažinėjome po miestą.

( Read the rest of this entry � )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

( Read the rest of this entry � )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Nuo Amatos pusės pasukome link Araišų ežero, prie kurio įsikūręs muziejus-parkas. Ten iš karto trys lankytinos vietos:
1) akmens amžiaus gyvenvietė su keliomis trobelėmis ir bronzos amžiaus troba (viskas – rekonstrukcija),
2) Livonijos ordino laikų pilies griuvėsiai ir
3) gyvenvietė ežero saloje (rekonstrukcija).
Lankymas mokamas, 2EUR/žmogui.
Įspūdingiausias objektas, be abejo, ežero gyvenvietė, kur galima pamatyti, kokiuose (rekonstruotuose) namuose gyveno mkūsųš pro-pro…-protėviai. Kai kurių namų vidus pilnai įrengtas. Tačiau įspūdingos ir akmens mažiaus gyvenvietės (rekonstruotos) trobelės-lūšnos ir bronzos amžiaus troba. Livonijos ordino pilies išliko tik sienos fragmentai, o pilies viduryje stūkso keista kalvelė.
Vienžo, objektas vertas aplankymo.

Bendras muziejaus-parko vaizdas

( Read the rest of this entry � )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Ilgokai nerašiau apie Siguldos eskapadą – gyvenimas vis suteikia įdomesnių alternatyvų laikui praleisti 😉
Na bet laikas pasakoti toliau.
Papusryčiavę „Katino namuose“ (<10EUR dviems už sočius pusryčius), išvažiavome į Līgatnę, kur planavome pasivaikščioti Ligatnės gamtos taku. Miestelis buvo pastatytas prie popieriaus fabriko, kuris tebeveikia iki šiol. Aaprt jo, pagrindinė įžymybė – aplinkinėse smiltainio uolose vietinių gyventojų išsikasti urvai, naudoti kaip rūsiai.
Atvykus į Ligatnę, rekomenduoju užeiti į informacinį centrą ir pasiimti pažintinio tako schemą. Ir kas apskritai labai smagu Latvijoje – daug turistinio serviso, kuris veikia, skirtingai nuo Lietuvos turizmo informacinės sistemos.
Apsukome mažąjį ratą per kokią valandą su bišku, tikrai vertėjo tai pamatyti: Zuikių sala (jokia sala, gal kažkada ir buvo) – tiltas per Gaują – Mokyklos kalnas – Kultūros namai – Anfabriko uola – pažintinis takas – Eiženo tiltas – Rygos kalnas – Lustuzis – Malūnas. Į patį popieriaus fabriką nėjome, nes ten vėlgi tik ekskursijos su gidu, o mes nenorėjome gaišti laiko laukdami. Į daugumą urvų galima įlįsti, tačiau jie trumpi ir tušti. Pora urvų buvo uždaryti užrakintomis grotomis, tad ten gal ir yra kažkas įdomaus. Labai įdomi senoji medinė architektūra – fabriko darbininkų namai-daugiabučiai.

Sargo namelis, kur įsikūręs informacinis centras

( Read the rest of this entry � )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Борис Гребенщиков – Прикуривать от пустоты

Watch on YouTube

Аквариум – Тень

Watch on YouTube

Аквариум – Песни Нелюбимых

Watch on YouTube

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

( Read the rest of this entry � )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Vasara – metas, kai vis atsiranda aibė visokių užsiėmimų ir laiko rašyti tinklaraščiui nelabai telieka. Na bet tuoj ateis ruduo ir galima bus prisėsti tvarkyti vasaros kelionių fotkių. O pakolkas – kelios vargšės citro-mechanikės 😉

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Prancūzijos prezidentai važinėja tik prancūziškais automobiliais. Nevisai serijiniais, o specialiai pritaikytais valstybės vadovo kelionėms. Ne išimtis buvo ir 1970 m.sukurtas Citroën SM, kurio bazėje 1972 m. kėbulinkai iš H.Chapron firmos sukūrė variantą Présidentielle https://en.wikipedia.org/wiki/Citro%C3%ABn_SM. Serijinių SMų tebuvo pagaminta <13000, o Présidentielle išvis tik 2.
Pasižiūrėjimui – iš įvairių internetų surinktos fotkės.

( Read the rest of this entry � )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Šiuometinės mudviejų su brangiausiąja atostogos vyko kiek kitaip, negu kitomis vasaromis. Bo vasara šįkart buvo tokia neypač, teisingiau, ypač ne. Taigi, mano geresnioji pusė pažiūrėjo, kurioje vietoje nusimato geras oras kokioms trims dienoms ir paieškojo tame regione viešbučių, kad aš užsakyčiau. Na oaš parinkau įdomių lankytinų vietų. Ir kažkaip gavosi Siguldos apylinkės, Gaujos nacionalionis parkas.
Važiavome toli gražu ne pačiu optimaliausiu keliu, o kad daugiau pamatytume. Ir jo, buvo fain. POras Lietuvoje buvo tokie dramatiški debesys, o Latvijoje gražiai išsigiedrijo. Pakeliui, pravažiavę Ukmergę, sustojome pavalgyti Kavarsko koldūnų, apie kuriuos jau rašiau. Paskui Anykščiai, Kupiškis, kol kirtome LT-LV sieną Suvainiškiuose. Latvijoje iš didesnių gyvenviečių buvo tik Aizkrauklė, bet ir tą apvažiavoime. Na ir pagaliau pasiekėme Siguldą. Kelionėje aš tik vairavau, fotokorepondentavo mano geresnioji pusė.
Apsistojome viešbutyje „Kaķis“, 35 EUR/naktis 2 žmonėms. Švaru, tvarkinga, puikus Free Wi Fi, bet užtai jokio teliko 😉 Valgyti buvo galima jų kavinėje “Kaķu Māja”, kur, parodžius viešbučio raktą, gauni 20% nuolaidą. Šiaip pusryčiai ir vakarienė dviems nesiekė 10 EUR. Vadinamsis bufetas, kur pirštu parodai, ko nori, kad mergynos įdėtų.
P.S. „Kakis“ visai ne lietuviškas kakis, o tiesiog latviškas katinas.
( Read the rest of this entry � )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Antrąją Citrojoninių dieną turėjome grįžti namo, tačiau buvo numatyta (ne)pakeliui aplankyti keletą įdomybių.
Pirmasis objektas – Nakomiadų (Nakomiady) rūmai. Nuostabus atrestauruotas pastatas, veikianti keramikos manufaktūra (ryte buvo dar uždaryta), sutvarkyta aplinka, yapč gražūs gėlynai, prie kurių įrengtas ir daržas, kuriame auginamos daržovės viešbučio restoranui.

( Read the rest of this entry � )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Radau kažkur kažkada internetuose:
Budizmas – mintis.
Pagonybė – jausmas.
Islamas – valia.
Protestantizmas – darbas.
Judaizmas – pareiga.
Katalikybė – paprotys.
Ateizmas – išskaičiavimas.
Stačiatikybė – likimas.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Šiemet vėl įvyko tradicinės Citrojoninės, ir jau penktą kartą Lenkijoje, nes lietuviškojo kaimo turizmo viarslinykai laikosi principo „dirti aviai kailį, o ne ją kirpti“. Šįkart pasirinkome stovyklavietę „Piękny Brzeg“ prie Šventaičio ežero šalia Unguros (Węgorzewo). Lenkų verslininkų garbei reikia pasakyti, kad jie moka dirbti su klientais. Pradėjome derybas dar žiemą, užsakydami 3 šešiaviečius namelius ~55EUR/namelis/nakčiai. Jau prieš važiuojant prireikė dar vieno namelio, tą pavyko irgi užsakyti, tačiau, pasirodo, lenkai patrumpino žieminių (mažesnių) kainų galiojimo laiką savaite ir už namelį būtų tekę mokėti brangiau. Tačiau vietoje pavyko susitarti, kad kaina bus tokia pati, kaip ir ankstesnio užsakymo.
Stovyklavietė puiki, apsigyvenome prieš kokius metus pastatytuose nameliuose: 2 kambariai po 2 lovas, salionėlis-virtuvėlė su išlankstoma dviviete sofa, dušas-tualetas, televizorius, veranda su staliuku+kėdutėmis, grilius.
Penktadienį suvažiavome, vakare pailsėjome/pavargome bendraudami, šeštadienį išvažiavome į apžvalginę ekskursiją.
Pirma aplankyta vieta – Kalo kolona, skirta pažymėti Dievą užrūstinusių dviejų porų ištvirkėlių nukneckinimui. Raudonų plytų stulpas, ant kurio kiekvieno pusės pamokanti istorija, užrašyta lenkų, lietuvių, vokiečių ir lotynų kalbomis. Rasti ją nėra labai lengva, nes aiškios nuorodos nėra, tačiau ji nurodyta GoogleMaps. Tiesiog važiuoji Jasna gatve iš Unguros, kairėje prasideda miškelis, o jam pasibaigus matosi keliukas į kalnelį. Tada kertame ant stabdžių ir galima pamatyti apvalų metalinį stulpelį su tikrąją istorija (pasirodo, tiesiog ten buvusiose kapinėse buvo nužudytos dvi jaunos poros) ir takelį ant kalvelės, kur stovi kolona.

( Read the rest of this entry � )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Tiesiog akių paganymui, begeriant kavą 😉

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Suvalkija mums niekad neatrodė kaip įdomus kelionėms regionas. Nu kaip – yra ten kažkas pakeliui, bet važiuoji per tas lygumas link liankų žemės ir akis neužkliūva už kažkokių įdomybių. Kol staiga neatradau įdomios info apie Zanavykų žemės aka Šakių rajono įdomybes. Tai mudu su brangiausiąja ir išsiruošėme į blic-eskapadą po tą Šakių rajoną.
Tolimesnis reportažas – tik bendra-apžvalginis, sutvarkęs fotkes, papildysiu Flickr albumą ir atitinkamai paruošiu dvarų aprašymus savo dvarinėjimuose.

Pirma aplankyta vieta buvo Zyplių dvaras. Detalus reportažas apie dvarą bus paruoštas vėliau, o pakolkas bendri įspūdžiai – nuostabu, must to see!
Dvaro rūmų fasadas

Atskirai reikia paminėti restoraną „Kuchmistrai“, įsikūrusį buvusioje dvaro virtuvėje. Ten mudu su brangiausiąja papietavome rekonstruotais patiekalais. Pasalugi padavėja apvedžiojo po patalpas, biškį papasakojo.
Didysis valgomasis

Tautos sunervinimui – ką ten valgėme 😉
Žuvienė su keptu karpiu

Pastarnokų apkepukai

Kepta kiauliena

Kepta stirniena

Po Zyplių dvaro nuvažiavome į Šakius pažiūrėti Kariljono-fontano. Čia mūsų laukė total-pravalas. Rašoma, kad įmetus į šalia stovintį agregatą eurą ar kelis, kariljonas gros atitinkamą eurams kiekį minučių. Nifiguški! Eurą prarijo, muzikos nedavė, pinigų negrąžino. Vienžo, sukčius 🙁 Aišku, beliko pasiguosti, kad taip padarėme labdarą Šakiams, kurie labai gražiai sutvarkytas miestelis. Gal iš tų kariljono eurų?

Trečias aplankytas punktas – Kidulių dvaras. Vėlgi detalus reportažas bus vėliau. Dvaras buvęs milžiniškas, tačiau renovuoti tik buvę rūmai. Išliko daugybė ūkinių pastatų, tačiau tiek sovietmečiu, tiek dabar niekasd labai galvos nesuka dėl jų priežiūros. Aplankyti verta, tačiau reikia pasiruošti nemažam pasivaikščiojimui.

Sekantis taškas buvo Kidulių krašto vyninė „Vilkenta“. Taip, taip, ir jų gaminamas vynas visai neblogas. Tiesa, tik mano geresnioji pusė paragavo labai skanaus pienių vyno, o man teko pasitenkinti kava – tokia ta vairuotojo dalia 🙁 Šiaip galiu tik pritarti vynininkų minčiai (besikertančiai su dabartinių viską besistengiančių uždrausti valdžiavyrių kliedesiais), kad vynas yra bendravimo, o ne svaiginimosi priemonė.

Daugelis iš mūsų yra aplankę Kernavės pilaikalnius, tačiau ne visi turbūt žino, kad ant Nemuno kranto, netoli Rusijos sienos, yra Sudargo miestelis su ne ką prastesniu Sudargo piliakalnynu. Užlipome tik į vieną iš jų – Grinaičių, dar vadinamą Žydkapiu. Taip, nes ant jo kažkada buvo žydų kapinės, apie kurias primena keliolika išlikusių antkapių. O į kitus nesiropštėme tiesiog dėl laiko stygiaus, nes laukė dar keletas objektų.

Važiuodami į Kidulius, pakeliui matėme nuorodą į kažkokią Kaimelio Mykolo Archangelo bažnyčią, kurios nebuvome numatę aplankyti. Ale sudomino ir nuvažiavome. Įdomus toks statinys.

Kelionei pataikėme labai gražią dieną, tad vaizdai pakeliui buvo nuostabūs ir mano geresniuoji pusė nepraleido progos pafotkinti.

Ne kartą skaičiau apie Gelgaudiškio dvarą, tad pagaliau prisiruošėme jį aplankyti. Vėlgi – labai gražu, detalus aprašymas bus dvarinėjimuose.

Yra Lietuvoje tokia gyvenvietė Plokščiai, kurioje mes radome netgi dvi įdomybes. Šiaip, kadangi mane Dievas sutvėre būti ateistu, tai mano santykis su religija yra niekinis, tačiau visokias tipo šventas veitas aplankau, bo esmi Zosėciekawa. Tai va, šalia Plokščių yra Šventaduobė, tai toks a la liurdas. Ji nėra kažkaip pažymėta nuorodomis ant pagrindinio kelio, tad optimaliausia yra iš Mokyklos gatvės įsukti į Bažnyčios gatvę ir ja važiuoti iki staigaus posūkio kairėn. Ties tuo posūkiu yra nedidelė aikštelė ir nuoroda į Šventaduobę. Einame medžio balvonais apstatytu takeliu, lipame žemyn laiptais ir prieiname koplyčią.

Antra Plokščių įžymybė – Vaiguvos gatvė-upelis. Rasti ją kiek lengviau – nuo plento (Nemuno g.) yra rodyklė. Privažiuojame nedidukę aikštelę, paliekame awto ir, perėję tilteliu upeliuką, einame gražiu šaligatviu. Pati gatvė – akmenukais-žvirgždu padengtas tvirtas upelio dugnas, kur matosi negilios vėžės. Ties sodybomis yra išvažiavimai. Vaizdas fantastiškas, vertas pamatyti. Sodybos tėra kelios, beveik visos „prie miano“. Šaligatvis pačioje pabaigoje tilteliu perlipa upelį ir toliau takeliu galima eiti į kažkokį piliakalnį (nėjome, bo ir taip programa buvo įtempta).
Gatvės pradžia

Gatvė ir šaligatvis

Įvažiavimas į sodybą

Diena jau ėjo vakarop, kai pasiekėme paskutinį savo kelionės tašką – Ilguvos dvarą. Skirtingai nuo trijų ankstesnių dvarų – rūmai mediniai. Matosi, kad buvo kažkokia restauracija, bet viskas užkalta ir negyva. Pačiame dvare (buvusiuose kumetynuose etc.) įrengti socialinės globos namai, tai dalis pastatų gražiai renovuoti. Bendras įspūdis neypač, tačiau esu matęs žymiai tragiškesnių vaizdų. Detalus reportažas vėlgi bus vėliau dvarinėjimuose.

Taigi, Šakių rajono eskapada praėjo sėkmingai ir paaiškėjo, kad aplankytinų vietų ten yra 🙂

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Praėjusį savaitgalį įvyko kasmetinis familijos (iš mano Mamos pusės) susibėgimas Žemaitijoje. Kadangi pernai per analogišką susivažiavimą aš neatsargiai pasižadėjau pruošti kokią nors įdomią prezentaciją apie Bliūdsukius, kur prabėgo mūsų vaikystės/paauglystės vasaros, tai šiemet teko papūkšti. Gavosi įdomus dalykas – „Bliūdsukiai žemėlapiuose“, apie tai gal reiks kada paruošti įrašą, – tačiau berenkant informaciją internetuose, užkliuvau už įdomaus resurso Архивные карты, kuriame realizuotas rusiško trivarsčio žemėlapio pristatymas, sugretinant jį su šiuolaikiniais.
Trivarstis žemėlapis – pradėtas sudaryti 1845 m. ir atnaujinamas iki 1PK pradžios Rusijos žemėlapis, kurio mastelis 3 varstai (1 varstas = 1067 m) į 1 anglišką colį (1 colis = 2,54 cm), t.y. ~1:126000 šiandieniniu supratimu. Lapo dydis yra apie 73×53 km.
Žemėlapio sudarymo topografiniams darbams vadovavo F.Šubertas, todėl kartais šis žemėlapis vadinamas Šuberto trivarsčiu žemėlapiu, taip atskiriant jį nuo Šuberto dešimtvarsčio žemėlapio. Žemėlapyje, apart gyvenviečių, kelių+geležinkelių, hidrografijos objektų, miškų, sužymėti ir smulkesni objektai-orientyrai: dvarai, vienkiemiai, malūnai, bažnyčios, pakelės kryžiai ir t.t. Žemėlapis dėl gausaus turinio gana perkrautas, tad nėra lengvai skaitomas. Aišku, mastelis davė savo apribojimus, atvaizduotos toli gražu ne visos gyvenvietės, tačiau besidomintiems savo krašto istorija jis suteikia nemažai informacijos apie praeitį.
Tad rekomenduoju pasižvalgyti po XIX a. Lietuvą (pagrindinis valdymas – dešinajame OSM ekrane).

Apžvalgos ekranas