grumlinas

Antrąją Citrojoninių dieną turėjome grįžti namo, tačiau buvo numatyta (ne)pakeliui aplankyti keletą įdomybių.
Pirmasis objektas – Nakomiadų (Nakomiady) rūmai. Nuostabus atrestauruotas pastatas, veikianti keramikos manufaktūra (ryte buvo dar uždaryta), sutvarkyta aplinka, yapč gražūs gėlynai, prie kurių įrengtas ir daržas, kuriame auginamos daržovės viešbučio restoranui.

Antrasis objektas mus nuvylė. Pagal turimą informaciją Sorkvitų (Sorkwity) rūmuose turėjo būti veikiantis viešbutis, o gavosi šnipštas – jokių viešbučių, užrakinti vartai ir jokių gyvybės požymių ar netgi minimalios informacijos. Tskant, apifotkinome viską iš už tvoros ir išvažiavome.

Kompensacija už nesėkmę buvo Kališkų (Kaliszki) dvaras. Ten įkurtas viešbutis, teritorija sutvarkyta, tad vėlgi buvo smagu pasivaikščioti.

Kadangi sektis pastoviai negali, tai Osovieco (Osowiec) tvirtovės aplankymas buvo antra nesėkmė, o teisingiau – totali katastrofa. Atvažiavome visokiais šunkeliais, bo navigacija vedė tipo trumpiausiu keliu, o pasirodo, kad šiandien – sekmadienis. O lankytini objektai yra karinio dalinio teritorijoje, ir juos galima lankyti tik su palydovu. O palydovas turi gauti leidimą iš atsakingo karininko. Kuris sekmadienį poilsiauja. Usio, psio, finita la comedia. Apsisukome ir susinervyję nuvažiavome iš pradžių į Dauspūdos (Dowspuda) aplankyti Pacų rūmų griuvėsių, nes klubiokai jų buvo nematę, o paskui į Šventvietę. Ten pabuvome/pasėdėjome, pabendravome su poros keistokų lenkų pora – jie ant laužo degino žoleles (Rasinės juk!) ir dūmais smilkijo atvykėlius. Vyras prisipažino turįs jotvingių kraujo ir patylomis pareiškė, kad čia yra LITWA! 😀
Vėliau, Jeleniavo „Po elniuku“ užeigoje pavalgę lenkiškų cepelinų, grįžome namolio.