grumlinas

Berods, beslampinėdamas namuose vakar-užvakar užmečiau akį į didžiajame kambaryje stovinčią durnadėžę. Rodė kažką nykaus apie labai sumanų vaiką ir nevykusisu suaugusius a la “Vienas namuose”. Akurat, anot mano brangiausios, kažkuris “Vienas namuose” copy-paste’as. Susimąsčiau, kad mano suvokimu “Vienas namuose” yra skirtas peržiūrėti vieną kartą ir pamiršti. O kai jį pradeda sukti kasmet per kalėdinę savaitę – suvoki, kad tai reto debiliškumo šūdfilmis.
Analogiška situacija su “PLikimo ironija”. Liuks vienkartinis filmas, bet kai jį pradeda sukti kasmet a la novogodnąją tradiciją – nu nebeveža jis manęs. O puikios dainos, atliekamos S.Nikitino ir A.Pugačiovos – man tai ir būtų visas šito filmo palikimas.

P.S. Neagituoju prieš šituos filmus – jie turi savo auditoriją, kuriai viska čiki. Tiesiog atėjo suvokimas, kokia man beviltiškai buka Holivudo produkcija ir kokia įkyrėjusi sovietinė produkcija. O jei man prireikia gero humoro dozės – pasižiūriu per REN-Lietuva rodomą eilinę sąmokslo teoriją dėstantį rusišką “dokumetinį” šedevrą – man asmeniškai jie sukelia nekontroliuojamo linksmumo priepuolius faktų interpretavimu.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.