Apie nutylėjimą
Nov. 30th, 2012 07:31 amSena kažkur skaityta istorija, ją kaskart prisimenu, kai kas nors (man ar kam nors) nutinka “pagal nutylėjimą”:
Žurnalo fotografas, gavęs nurodymą nufotografuoti vieną vietovę iš viršaus, telefonu užsakė skrydį iš vietinio aerodromo privačiu lėktuvu. Jam buvo pasakyta, jog jo lauks nedidelis dvimotoris lėktuvas.
Atvažiavęs į tą nedidelį aerodromą, prie angaro jis pamatė dvimotorį lėktuvą užvestais varikliais ir atdarom durim. Pilotas sėdėjo savo vietoje. Įšokęs vidun, fotografas užtrenkė duris ir sušuko: “Skrendam!”
Pilotas išriedėjo į pakilimo taką, pastatė lėktuvą prieš vėją, davė “gazo” ir pakilo.
Pakilus, fotografas pasakė pilotui: “Dabar būtų gerai, kad skristumėte žemai išilgai va šito slėnio, kad aš galėčiau jį geriau nufotografuoti.”
Pilotas kiek nustebęs pažvelgė į fotografą ir paklausė:”O kodėl?”
Fotografas atsakė: “Todėl, kad aš dirbu žurnale ir man užsakyta tą slėnį nufotografuoti”.
Pilotas kažkaip keistai nutilo kelioms sekundėms, o paskui išstenėjo: “Ėėė… eee… tai jūs ką, ne mano skraidymo instruktorius?”
Moralė: Visad klausk, niekad nesielk pagal nutylėjimą
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.