grumlinas

Perskaičiau kolegos troy nevilties šauksmą, kuriuo jis grąsina užraukti savo blogeriavimą, bo jau nebegali daugiau. Ir susimąsčiau, kiek gi realiai blogeriai sugeba atlaikyti be skaitytojų dėmesio ir artimųjų paramos? Turbūt, kad ir kokius abejingus populiarumui erelius bevaizduotume, vistiek džiaugiamės parodytu susidomėjimu
Susimąsčiau ir apie save. Na ką gi, esmi labai dėkingas savo brangiausiąjai, kuri, nors ir kartkartėm papriekaištauja dėl švaistomo laiko, bet visdėlto pakenčia mano ligą. Na ir skaitytojai-komentuotojai, kurie leidžia suvokti, ar visa tai, ką rašai, turi kokį nors atgarsį, ar tėra garo naudojimas švilpukams. Aišku, gali rašyti ir “dėl savęs”, bet jei jau išlindai į viešąją erdvę – tai 1) rašai ir kitiems; 2) lauki reakcijos. Panašu, kad man kol kas nekyla minčių virtualiai savižudybei
Na, ypač kai bevambrinėdamas po Pipediją, užsirauni ant tokio sakinio:
Blogeriai iš senovės, kaip kad koks Vienastoks, Quemm ar Grumlinas
ir, suvokęs, kad tave avansu pastatė šalia legendinių lietuviško interneto asmenybių, supranti, kad tą avansą reikia atidirbti