Kovo 5 prieš NN metų

[grumlinas]

2011: Šiandien prieš 65 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1946 – Winston Churchill uses the phrase “Iron Curtain” in his speech at Westminster College, Missouri.

“Geležinė uždanga”. Buvome už jos tiek metų, kad dauguma net nebejautėme, nes nematėme alternatyvos. Galėjai svajoti apie Vakarus, bet tai buvo svajonės apie džinsus, kramtuškes ir diskus. Vakarai buvo turtingi ir geri, ten viskas buvo žymiai geriau, nei Rytuose. Bet niekas labai ten nesiveržė, nes žinojo – kelio ten nėra. Nėra ir tiek.
Po 1990ųjų kelias atsivėrė. Ir suvokėme, kad Vakarai nėra nei tokie turtingi, nei tokie geri, kaip kad svajonėse. Bet užtai pajutome, kad visas pasaulis prieš mus. Taip, taip, tam reikia pinigų. Bet ira galimybės jų užsidirbti yra, jei to sieksi, o ne tikėsies, kad “valdžia viską duos”. Užtai kelias ten atviras, nes Geležinė uždanga krito. Tikėsimės, suvisam.

2009: Šiandien prieš 56 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1953 – Soviet dictator Josef Stalin died at age 73.

Radau įdomios informacijos, paremtos Stalino kabineto lankytojų registravimo žurnalu, kad nuo 1950ųjų vasario žymiai krito Stalino darbingumas: 1950 metais Stalinas tedirbo tik 73 dienas, 1951 – 48 dienas, 1952 – 45 dienas. Panašu, kad jau trys metai prieš mirtį jis turėjo rimtų problemų su sveikata.
Mirė Stalinas, ir mirė jo epocha. Taip atrodė žmonėms, patikėjusiems N.Chruščiovo demaskuoto Stalino asmenybės kulto pasmerkimu, taip atrodė žmonėms, “perestroikos” metu patikėjusiems daugybe publikacijų, atskleidžiančių stalinizmo užkulisius. Šie žmonės klydo. Po trumpalaikio atlydžio, nuvertus Chruščiovą, patyliukais pradėtas Stalino reabilitavimas. Ne, jokiu būdu ne oficialus – perdaug švieži buvo prisiminimai apie staliznimo nusikaltimus. Reabilitacija prasidėjo per “žmogiškojo” Stalino pateikimą. Galbūt esate matę sovietinę karinę epopėją “Išvadavimas”, kur apart parodyto tarybinių žmonių pasiaukojimo, kovojant su nacizmu, taip neįkyriai pateiktas ir Stalinas, rūkantis savo pypkę ir tariantis nemirtingąją frazę “Aš kareivio į feldmaršalą nekeičiu”. Arba aviakonstruktoriaus A.Jakovlevo atsiminimai “Gyvenimo tikslas”, kur parodytas ypatingas Stalino rūpinimasis aviacija. Vyko lengvas ir neįkyrus smegenų praplovimas, pakeičiant kruvino tirono įvaizdį didingo valstybės veikėjo įvaizdžiu. Ir tas davė vaisių, bet jie nespėjo subręsti – atėjo “perekroika”, kuri sugeneravo “glasnost’”. Kas prisimena tuos laikus 1987-1990, kai visa tarybinė spauda buvo pilna Staliną ir jo režiamą demaskuojančios medžiagos, o jau pradėję atkusti stalinistai kaip tarakonai vėl sulindo į kampus. Deja, po Rusijos prezidento Jelcino atsistatydinimo, Rusijos valdžion atėjo žmonės, kuriems Stalino laikai buvo valstybės suklestėjimo metas, kai TSRS kasmet augo ir stiprėjo, o pasaulis susigūžęs laukė, ką nuspręs Stalinas. Stalinas neteko kruvino tirono etiketės ir tapo didžiu valstybiniu veikėju, kuriam valdant TSRS iš balanos gadynės tapo branduoline valstybe. Tokiu didžiu, kad vos nenugalėjo konkurse “Rusijos vardas”, kur tik rezultatų “pakoregavimo” būdu buvo nustumtas į trečią vietą. Nustumtas, nes Rusijos valdantieji išsigando to tarptautinio rezonanso, kurį būtų sukėlę toks “Rusijos veidas”, visame pasaulyje pripažįstamas vienu iš baisiausių diktatorių.
O ką Stalinas davė Lietuvai? Turbūt nemirtingąją frazę: “Vilnius – mūsų, o mes – rusų”
Ir suvokimą, kad visi sovietiniai laimėjimai buvo gausiai palaistyti nekaltų žmonių krauju ir patręšti kaulais.