Aerofotonuotrauka: archeologija ir avantiūrizmas

[grumlinas]

Čia kolega Taškas nusistebėjo beveik štiliumi mano tinklaraštyje. Na nėra toks jau štilis, spamas tebeina, tik ne srautulingu domkratu, o srovele. Nes aš pagaliau prisėdau prie gerus metus nešiotos minties “pririšti” seną vaikystės vietų aerofotonuotrauką prie žemėlapio. Ilgokai nesiryžau, nes perdaug gerai žinau galimas problemas O jų nemažai:
1. Naudotis tenka ne aeronegatyvais, o senomis nuotraukomis ant fotopopieriaus (60 metų senumo). Jau jų gamybos metu atsiranda iškraipymai, o kai dar jos naudotos laukuose ir gavusios drėgmės, tai išsikraipusios. Neprognozuojamos deformacijos…
2. Lėktuvas skrisdamas vartaliojasi ir sukiojasi, tad turime puokštę problemų: posūkiai+posvyriai=netolygi žemės paviršiaus projekcija į fotojuostos plokštumą.
3. Nuotraukos pakraščiuose vaizdas labiau ištįsęs, nei centre – fotografai ir bent kiek prisimenantys optiką tą žino.
4. Nemaža reljefo įtaka – aukščiau esantys objektai yra arčiau objektyvo nei žemiau, tad atvaizduojami didesni – vėlgi elementari optika.
5. Kuo toliau nuo nuotraukos centro ir/ar kuo aukštesni objektai, tuo labiau gauname perspektyvinius vaizdus.
6. Nuotraukų skenavimas vėlgi sukėlė problemų – kadangi kadras ne visai telpa į skenerį, pakraščiai gerai neprisispaudžia, gali būti gaunami didžiuliai iškraipymai.
7. Na ir “linksmiausia” problema, parenkant bendrus taškus tarp nuotraukos ir žemėlapio – praėjo 60 metų. Statybos, rekonstrukcijos, suvarymas į kolūkius, kolūkių išsilakstymas, kaimo nykimas, miškų užsodinimas/iškirtimas, nutiesti nauji keliai, pertiesti seni, praėjo 3 melioracijos etc.itd… Kraštovaizdis pakitęs iš esmės, ką mes toli gražu ne visada pastebime, būdami žemės lygmenyje, o taip pat palaipsniui priprasdami prie vykstančių pakitimų.

Tai atsirinkau reikalingas nuotraukas, kad “rekonstruoti” vaikystės laikų kelią iš Švėkšnos į Bliūdsukius (laimei, pavyko jį padengti pilnai, nes nuotraukos išlikusios toli gražu ne visos). Paskui prasidėjo bendrų taškų paieška tarp senos aerofotonuotraukos ir maps.lt, ką kolega Eimantas teisingai įvardino kaip aerchelogiją. Kaip jau rašiau – Lietuvos kraštovaizdžio pakitimų mastas yra tikrai milžiniškas. Vienam kadrui reikalingi 4 taškai maždaug vaizdo kampuose, kad būtų užtikrintas reikalaujamas tikslumas. Orientyrai – kryžkelės, tiltai, pastatai (o kiek jų yra perstatytų…). Gana neblogai matomos bažnyčios netinka, nebent aiškiai matai pamatą. Prisirinkus taškų, prasideda pats orientavimas, blogų taškų išmetimas, naujų paieška… Viena nuotrauka 1-2 valandos darbo, prie vienos vargau bene 4 valandas, kol išsiaiškinau, kad viena nuotraukos kraštinė buvo neprispausta skenuojant. Tikslumas 5-10m vietovėje, kas yra tikrai neblogas pasiekimas – aerofotonuotraukos mastelis 1:25000, t.y. 1mm=25m. Taigi, taškai nustatomi 0,2-0,4mm tikslumu (žmogaus akis išskiria 0,1mm storio linijas), kas visai neblogai dirbant tokiomis primityviomis nefotogrametrinėmis priemonėmis kaip QuantumGIS.
Taigi, užsiėmiau grynu avantiūrizmu be jokios matomos naudos, apart vidinio pasitenkinimo. Kuris šiuo atveju milžiniškas, nes bedirbdamas tuo pačiu pagaliau išsiaiškinau vieno savo iki šiol prisimenamo avantiūristiško poelgio mastą.
Buvo man tada kokie 5-6 metai, nes dar nėjau mokyklon. Vasaras pastoviai praleisdavau pas mamos tėvus kaime (žemiau pateiktose nuotraukose sodyba nuotraukos viršuje). Kartu su vyresniaisiais (kaip juos vadindavome, “suaugusiaisiais”) kelis kartus buvau nužygiavęs pas tetą toli už miškų (sodyba nuotraukos apačioje). Vieną kartą mano tėvai nuvyko padėti tetai susivežti šienų, mane palikę su močiute. Man kažkaip pabodo laukti, tai aš išsiruošiau pas juos. Nusileidau nuo sodybos pakalnėn, kur darže triūsė močiutė. Ji paklausė, kur aš išsiruošiau, o aš sąžiningai atsakiau, kad pas tetą. Na jinai, matyt, pamąstė, kad paeisiu kažkiek keliuku ir sugrįšiu, tai manęs ir nesustabdė. Na aš ir pasileidau: iš pradžių senelio supiltu per pelkes keliuku, iš vienos pusės apsodintu medžiais, paskui linų lauko pakraščiu, paskui lieptuku per tiltelį, paskui takučiu per krūmynus-šabakštynus ir pievas, paskui per mišką, vėl išlindau į pievas, toliau keliukas mišku, po to nusuki iš keliuko per griovį ir tvorą pamiškėje į tokį takelį per pekėtą mišką, kol pagaliau tarp miškų pasimatė tetos sodyba. Prisistatčiau kaip sykis bebaigiant sukrauti šieną. Iš pradžių niekas labai nepergyveno, o paskui po kažkiek laiko paklausė, o kurgi močiutė? Aš, aišku, atsakiau, kad pakalnėje daržą ravi. Kol buvo įsisąmoninta, kad aš atėjau vienas, praėjo vėlgi kažkiek laiko, paskui visa familija susigaudė kas po kam… Iš pradžių buvo šokas, paskui rypavimai, kad aš galėjau elementariai pasiklysti… Galų gale apsireiškė suplukusi močiutė, kuri irgi pasigedo anūkėlio, išėjusio degtukų parnešti pas gimines
Po šito įvykio, man pareiškus, kad kažkur išsiruošiau, į tai nebebuvo žiūrima taip atlaidžiai
O kaslink avantiūrizmo – pagaliau galėjau išsibraižyti savo žygio trasą ir išmatuoti, kiek gi tas penkiametis vaikas numynė per krūmynus-pievynus-miškus. Pasirodo – virš pustrečio kilometro… Hmmm, žymiai vyresnė pusseserė toje trasoje sugebėdavo pasiklysti
Taigi, o besidomintiems, kaip tas atrodė:
– dešinėje – 1946ųjų aerofotonuotrauka – 1964/65 dar nebuvo praėjusios melioracijos ir vienkiemiai dar nesuvaryti į gyvenvietes, tad kraštovaizdis iš esmės buvo tas pats, tik miškai labiau paaugę;
- centre – 2009ųjų aerofotonuotrauka – aiškiai galime pamatyti kraštovaizdžio pokyčius po jo sukultūrinimo suniokojimo;
- abu vaizdai sujungti į vieną – toks foto-vaiduoklis

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Comments

[gedas.livejournal.com]

>Hmmm, žymiai vyresnė pusseserė toje trasoje sugebėdavo pasiklysti<

..nenuostabu - daugelis merginų kiek prasčiau orientuojasi erdvėje, nei vyrukų.:)
Man irgi labai gaila tų sukltūrintų erdvių - pliki lygūs laukai su melioraciniais grioviais vietoj kalvelių-miškelių-upeliukų.

[grumlinas1.livejournal.com]

Sunkiausias dalykas yra suvokti negrįžtamą praradimą. Tai nėra retrogadiškumas, reikia žiūrėti į ateitį, tačiau ji galėjo būti kitokia (ir gražesnė/geresnė), jei nebūtų praeities prardimų.

[gedas.livejournal.com]

..yra ir gerų (na kaip kam) dalykų - Lietuva per tą laiką labai apaugo medžiais. XIX a., XX a. pradžioje net kalvų šlaitai buvo pliki, viską "sukūrendavo" - dabar gi miškeliai žaliuoja.
Štai koks taikaus atomo (ir ne tik jo) indėlis į ekologiją.