grumlinas

Įrašas G+, bet gal vertas ir didesnės viešumos

Perskaičiau tokią gana įdomią diskusiją apie rusišką blatniakų muziką.
Tiesą pasakius, ta rusiška blatniakų šūdmuzikė man jokio kito jausmo, išskyrus pasišlykštėjimą ir VEU, nekelia, o ir laiko jos klausytis gaila, tai nelabai aš ir įskirtau į tą “mIAną”. Sudomino kas kita – pati diskusija, jos tonas ir posūkiai. Iš esmės, požiūris į skonį, į tai, kas yra gera ir kas yra bloga. Ir nepakantumas tiems, kas mAno kitaip. Ir labai savotiška stebėti tai, kaip dėl kažkokio šūdniekio ginčijasi žmonės, kurie daugeliu kitų atvejų tikrai rastų bendrą kalbą.

Internetuose sėdžiu nuo kokių 1995ųjų, ir per tą laiką, dalyvaudamas aibėje visokių temų diskusijų, suvokiau iš esmės viena – nieko neperauklėsi. Ta prasme, galima niautis kiek nori, tačiau tai nieko iš esmės nepakeis, o epitetai/siuntinėjimas yra beprasmiški ir tik didina negatyvo kiekį mūsų viduje.

Galbūt visų geriausia pradėti nuo savęs, tad galiu pasakyti, kad mano skonis (ir požiūris į įvairius dalykus) laiko bėgyje kinta: kažkada smagiai žiūrėjau rusiškus filmus, šiandien jų visiškai nepasigendu; kažkada nemėgau kotletų su padažu, šiandien tai valgau su malonumu; kažkada skaičiau visą literatūrą, kuri pakliūdavo į rankas, šiandien labai renkuosi tai, ką vertėtų perskaityti; kažkada smagiai gėriau saldų Kagorą, šiandien net nupurto… Viskas mumyse kinta, tačiau vienas dalykas lieka absoliučiai pastovus – mūsų skonis mums yra vienintelis teisingas, kokie bebūtume pakantūs kitiems Ir taip yra su mumis visais, tad beprasmiška bandyti perauklėti kitus pagal savo pasaulio supratimą. Mes galime išdėstyti savo supratimą apie vienus ar kitus dalykus, tačiau internet-kovos su nepriimančiais mūsų deklaruojamų tiesų yra tuščias grajus. Nors aš pats kažkadaise irgi koviausi kaip koks liūtas, kad kiti suvoktų, kokie jie neteisūs… O šiandien tam tiesiog netgi gaila laiko, nes to negatyvizmo ir taip pilna internetuose… O aibė pozityvių dalykų taip ir lieka nenuveikti…

Tad kažkaip perėjau prie pakantumo kitiems. Tai ne konformizmas, o greičiau suvokimas, kad beprasmiški ginčai yra beprasmiški, kad ir kaip tai keistai beskambėtų. Aišku, kai kada ir aš iššoku pasiniauti, kai mane sunervyja/papiktina , bet tai gal greičiau refleksas, nei sąmoningas veiksmas. Kategoriškumas niekad nieko neatvertė į “tikrąjį tikėjimą” – tam užtenka pasižiūrėti į tokio tipo diskusijas. O šūdo mėtymas ant ventiliatoriaus yra pavojingas abiem besiginčijančioms pusėms

Hmmm, ir ką aš norėjau pasakyti šita visa litanija? Tikrai ne peace, o gal greičiau tai, kad vertėtų ieškoti to, kas mus vienija, o ne to, kas mus skiria…

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.