grumlinas

Besidomėdamas Citroën automobilių istorija, niekaip negali apeiti jų pusvikšrių su Citroën-Kegresse tipo vikšrine važiuokle vietoje užpakalinių ratų, kurie tarpukariu buvo labai populiarūs, galbūt netgi madingi . Tuomet, iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, išvis buvo labai paplitusi pusvikšrių naudojimo idėja, kadangi tai leido palyginti paprastomis priemonėmis sukurti padidinto pravažumo techniką, apsieinant be visų varomų ratų ir maksimaliai panaudojant standartinių krovininių automobilių mazgus, o taip pat žymiai supaprastinant ir pagreitinant vairuotojų paruošimą – pusvikšrių vairavimas iš esmės nesiskyrė nuo paprasto automobilio vairavimo, skirtingai nuo vikšrinių transporto priemonių vairavimo.
Pusvikšrius tarpukariu labai rimtai kūrė Prancūzija, Vokietija ir JAV. Pastarosios dvi gamino tokią techniką tūkstančiais vienetų ir plačiai naudojo ją karo metu bei po karo (amerikiečiai pagamino 43.000 tokių aparatų).
Bandymais kurti pusvikšrius tuomet, panaudojant Kegress važiuoklę, užsiėmė ir TSRS. Buvo sukurta visa eilė tokių pusvikšrių: nedidele 200 vienetų serija gamintas ZiS-22 (kurio bazėje buvo sukurtas šarvuotas savaeigio prieštankinio pabūklo ZiS-41 bandomasis pavyzdys), ZiS-42 (nelabai pavykęs, bet vienintelis gamintas 6.000 vienetų serija), GAZ-60 (200 vienetų serija), GAZ-65 (pagaminti keli egzemplioriai).
Dabar šios technikos praktiškai nebeliko, o bandymai ją restauruoti yra labai sudėtingi. Tad mane sudomino atrestauruoti ZiS-33 ir ZiS-42, pateikti vienoje senųjų automobilių parodoje, o kadangi pusvikšriai yra mano sena meilė – tai neiškenčiau jų nepristatęs.