grumlinas

…kuriuos tik reikia mokėti skaityti…

Jau prieš savaitę šeimoje pradėjo aiškėti, kad kažkas turi nutikti. Žmona susapnavo mirusią motiną ir, nors sapnuose saugojosi artintis prie mirusiųjų, pastarajai iš plaukų išpynė raudoną juostelę, kuri ten atrodė nei į tvorą, nei į mietą. Už tai dėkinga motina psikvietė juos visus į svečius, o paklausus “Kur?”, atsakė, jog po velėna. Žmona buvo šokiruota, tačiau taip ir liko nesupratusi tokio atsakymo…
Įvykio išvakarėse, keičiant lovos patalynę, žmona pasigedo vienos iš pagalvių. Apėjo visą butą, kol pagaliau atrado pastarąją svetainėje ant sofos (kur ir taip buvo pilna pagalvių, tad dar vienos atsinešimas buvo beprasmiškas). Apkaltintas pagalvės pernešimu vyras tik atsikirto, kad ji pati nežino, kur ką pasideda… Tada žmona paklausė, ar čia motina padėjo pagalvę, ar ją patraukė?…
Išaušus rytui, vyras išvedė šunį pasivaikščioti. Buvo labai keista kieme, kur nevažinėja jokie automobiliai, užuosti aštrų dyzelino kvapą, bet dar keisčiau buvo jausti tą patį kvapą, įsėdus į automobilį. Juk “benzas-dujos”, lietuviškas standartas. Jis netgi paklausė žmonos, ar ji neužuodžia kažko keisto. Žmona, kurios jautri uoslė sugebėdavo nustatyti per pietus darbe vyro išlenktą brendžio stikliuką, tik pasižiūrėjo kaip į nenormalų ir griežtai paneigė bet kokius svetimus kvapus automobilyje.
Sulaukę oro uoste iš Londono grįžusios dukros, jie išklausė ilgos istorijos apie tai, kaip sunkiai ėjosi įsėsti į lėktuvą – tai krepšys netilpo į matuoklį (net rankeną nuplėšė belupdami jį lauk), tai dėl viršsvorio teko primokėti bagažą ir todėl vos-vos spėta į lėktuvą.
Nors buvo suplanuota iškart važiuoti į provinciją pas gimines, dukra paprašė parvažiuoti namo, pasėdėti, išgerti kavos, pakalbėti. Jautėsi, kad kažkas jos pasąmonėje protestavo prieš kelionę ir ji prašė švęsti Kalėdas namuose…
Bet, kadangi familijos pasikalėdinimas buvo pažadėtas-suderėtas, pagaliau kelionė prasidėjo. Kelias buvo šlapias, bet pakenčiamas, kol išvažiuota iš miško į atviroje vietoje pylimu ėjusią kelio atkarpą. Vyras užgaišo, apvažiuodamas duobeles, ir laiku nepastebėjo, kad priekyje važiuojančios mašinos stipriai mažina greitį. Pabandęs stabdyti, jis suvokė, jog ant plikledžio jis užšoko per dideliu greičiu… Paskui buvo bandymai kontruoti vairu susimėčiusį automobilį ir greičio mažinimas, kol vienas ratas pagavo šalikelę… Tada buvo šlaitas, per priekinį langą lėtai besisukanti sudžiūvusi žolė, kol stiklas sueižėjo, ir pagaliau sustojimas ant vairuotojo pusės šono. Klausimas “Ar visi gyvi?” ir lėti atsakymai “Gyvi…” Nustebęs į vairuotojo glėbį iš po žmonos kojų atslydusio šuns žvilgsnis: “Šeimininke, daryk ką nors, gelbėk mus!” Pribėgusių kitų automobilių vairuotojų nerimstingi klausimai, atverstas ant ratų automobilis, iškviesta greitoji pagalba, išvežusi žmoną ir dukrą į ligoninę, kelių policija, vienišas laukimas prie akyse apsitraukiančio ledu automobilio, tyrėjas, žmonos ir dukros būklės aiškinimasis, “ačiūdie, niekas nelūžo, bet prakirsta žmonos galva, išnarinta dukros ranka”, evakuatorius, automobilio išvežimas pas pažįstamą “ant dalių” ir kelionė į kelių policiją užbaigti popierių pildymo. Ir tik bevažiuojant evakuatoriumi į kelių policiją, vyras pagaliau suvokė, kad kaip niekad aiškiai jis užuodžia tą aštrų dyzelino kvapą – to kvapo buvo pilna evakuatoriaus kabina…

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.