grumlinas

Rašiau vieno savo įrašo komentaruose apie tai, kad pats sau atsisiunčiau SMSą su dvie žodžiais: “Makdonaldas” ir “cerniachovskis”. Čia man, bemaumojant makdonaldainį in Wilno, kilo minčių porai įrašų, tai pasižymėjau, kad nepamirščiau. Apie Makdonaldą gal kada vėliau, o dabar apie Černiachovskį.
Kodėl kilo tokia mintis? Tiesiog atvažiavęs in Wilno į garsųjį išvalgyto kewšinio lukšto nevertą blogerių susitikimą su ponia Birute, pasistačiau awto požeminiame parkinge po Černiachovskio, ops, Ožeškienės-ar-kaip-ji-ten-dabar-vadinasi aikšte. Parkingas tikrai gėris, nereikia sukti galvos, kur pasistatyti awto be rizikos gauti baudą, bo Wilno pasidarė nebe-awto-parkingabilus

Iš vaikystės-paauglystės-studentystės laikų prisimenu aikštėj stovėjusią impozantišką sovietų armijos generolo I.Černiachovskio statulą ir jos papėdėje buvusį generolo antkapį. Tiesą pasakius, nei man, nei nė vienam normaliam žmogui tas paminklas jokių jausmų nekėlė. Pozityvių – prie ko čia mums tas generolas, ne lietuvis gi?; negatyvių – irgi jokių – nu stovi, nemaišo ir tiek. Aišku, dabar jau įtariama, kad generolas, buvęs Visarionyčiaus numylėtiniu, žuvo gana toli nuo fronto linijos toli gražu ne nuo vokiečių patrankos sviedinio, o apšaudytas jo už aplamdytą generolo awtomobilį jo paties ar jo nurodymu nušauto sovietų tanko vado įgulos, bet pakolkas visa tai neišviešinta. Anyway, stovi balvonas ir tiek. Yra skveras miesto centre, prižiūrėtas, suoliukai, veikiantys požeminiai tualetai, pastatyti dar lenkmečiu vietoje lenkų nugriautos pravoslavų koplyčios, pastatytos dar prie caro atminti 1861-63m.m. sukilimo numalšinimą. Taip kad griovimas-nuvertimas nėra unikalus vien post-sovietinio mąstymo reliktas, kai skubama užtrinti savo praeitį, lyg ji nuo to pagražėtų.
O gerazzz, kokia ilga įžanga gavosi, o tikėjausi pora sakinių apsieiti, beveik nebeliko ką ir berašyti Taigi, Černiachovskio palaikų iškėlimas+paminklo nukėlimas man kažkaip asocijuojasi ir kontrastuojasi su bronzinio kario epopėja Taline, kai prosovietiški ura-patreotai sukėlė riaušes miesto centre tipo gindami iš ten iškeliamus karių kapus ir paminklą sovietiniam kariui. Lietuva kažkaip sugebėjo susitarti su generolo palikuonimis ir viskas įvyko civilizuotai. Na o dabar po aikšte turime požeminį parkingą, o aikštėje – Kudirką. Vienžo, pilna harmonija tarp praktinio ir estetinio-patriotinio vyksmo.
Ta pačia intencija, jau baigdamas kapoti bulvikes, prisiminiau ir garsiąją Žaliojo tilto balvonų eopoėją. Tiesą pasakius, esu už personifikuotų sovietmečio laikų paminklų a la Leninas-Stalinas-Kapsukas-Melnikaitė-ir-panašūs iškėlįmą į Grūto parką. Ten lai stovi, smalsuoliai gali apžiūrėti. Aišku, man žvengą kelia tai, kad vietoje nuverstų paminklų iki šiol nieko nepastatyta, bet juk ne veltui sakoma: “ломать – не строить”, t.y. sugriauti sugebam greit, o va sukurti mums einasi žymiai sunkiau. Šiaip tas griovimo fenomenas vėlgi nėra unikalus tik mums – ir sovietmečiu užteko vadinamojo buržuazinio palikimo naikinimo, tačiau ten komunistine ideologija reikalavo ištuštėjusią vietą (ir ne tik ją) užpildyti propagandiniais šedevrais. Tad ir buvo pristatyta visokių keturių pijokų ir panašių baisuoklių.
O va Žaliasis tiltas IMHO vistik turėtų išlaikyti savo balvonus. Nematau juose sovietinių veikėjų personifikacijos, o ir jie patys pakankamai priderinti prie paties tilto stilistikos. Sakyčiau, juos būtų galima nukelti tik tada, kai turėsime lygiavertį jų pakaitalą. Ir ne kokius šiknarankių susnargliuotus kreivus vamzdžius ar po tiltais pakabintus gigantiškus prezervartyvus – šitai dar strošniau negu soc-realizmas, – o tikrai kažką prasmingo. Nes pats tiltas reikalauja ne malevičiaus kvadratų, o kažko labiau klasikinio Na o tiems vienavingiams ultra-patreotiniams neo-bolševikams, kuriems knieti nagai dar ką nors nuversti, gali tik pasakyti:
Jeigu manote, kad nuvertus Žaliojo tilto balvonus, kitą rytą Lietuva prabus daug geresnė – nė velnio! Neprabus ji geresnė po balvonų nugriovimo, nes iki šiol, kiek matau, griovimu niekas nebuvo pastatyta. Tik atkaklia kūryba, kurios Lietuvoje tikrai yra, kad ir kaip tai nepatiktų kitiems vienavingiams “prie-ruso-geriau-buvo”. Keista, bet taip jau gaunasi – neapykanta gimdo tik neapykantą.
Tai va kokios mintys gali kilti kapojant makdonaldainius