grumlinas

Skrendant iš Kowno į Londoną-Stanstedą, turėjome praeiti saugumo kontrolę. Na ką – sudedu visą turtą į porą tų dėžių, praeinu be problemų. Kontrolierė rodo pirštu į vieną krepšį ir reikalauja parodyti jame esančią elektroniką. Prieš mane stovėjusi moteriškė iš to krepšio ištraukia mobiliaką ir teigia, kad tai visa jos elektronika. Kontrolierė labai nepatikliai žiūri į ją, kol vieninteliu nuo uniforminės kepurės į smegenis įsirėžusiu vingiu suvokia, kad parodė ne tą krepšį. Pasirodo, įtartinos elektronikos prikrautas sekantis, t.y. mano krepšys. Aš pareiškiu, kad elektronikos ten nelabai tėra, o Pentax fotoaparatas tėra fotoaparatas. Nifiga – Pentaxiui nedelsiant suteikiamas garbingas elektroninio prietaiso titulas, jį reikia išlupti iš fotokrepšio, kuris įdėtas į kelioninį krepšį ir visa tai iš naujo praleisti pro skenerį. Nu ką – čia ne vieta derėtis, darom, kaip liepia. Nesvarbu, kad Pentaxius jau bene 20 kartų prakeliavo skenerius ir niekam niekada neužkliuvo – šįkart jis patapo įtariamuoju. Pravažiuoja jis tą skenerį ramiai, tiesiog turiu papildomo darbo jį vėl susidėti atgal. Vienžo, kowianskos įdomybės.
Kelionėje į Maljorką ir atgal nuo Pentaxiaus pečių buvo nuplėšti elektroninio įrenginio antpečiai, jis vėl tapo prosto fotiku
Grįžtant iš Londono-Stanstedo sėkmingai praeinu visas kontroles. Jau besėdint laukiamajame, kažko prireikia per petį pakabinamame krepšiuke. Ieškau ir apšąlu – šoninėje krepšiuko kišenėlėje ramiai snūduriuoja šveicariškas kišeninis peiliukas, kurį pamiršau įdėti į bagažu keliavusį didelį lagaminą ir kurį praignoravo budri britų apsauga Nu aišku, negi bėgsi rodyti, tai ir nebėgu Nėra čia ko apsaugos darbą kritikuoti
Vienžo, įsivėlimas į visokias istorijas kaip ir tam tikra mano karmos dalis