grumlinas

Susidomėjote, kur čia tas Grumlinas įmaurojo savo Padangiuxu? Taigi praėjusią savaitę mudu su brangiausiąja padarėme kasmetinį-tradicinį turą po liankų žemę. Įspūdžių bus kiek vėliau, dabar apie šiokį tokį nuotykį. Šiaip kaip senas nukvakęs pirdylqa esmi konservatorius ir labai skeptiškai žiūriu į visokius elektron-barškučius. Visad važinėdavau užsienyje “pagal žemėlapį” ir nesu paklydęs (nuklydimai kokį 100m į kitą pusę nesiskaito pagal “5 sekunčių taisyklę” ) Šiemet nutariau pabandyti pavažinėti, naudodamasis navigacija, nors keletas iki šiol buvusių bandymų mano skepticizmo neišvaikė. Yep, nepažįstamame mieste puikus daiktas, jei tik žemėlapio duombazė labai nepasenusi. Pagrindinė problema – po kažkurio laiko prarandi suvokimą, kur esi, ir tik automatiškai vykdai komandas. O navigacijos mergiotė smegenėlių neturi, deja…
Tai va, susiplanavau aplankyti keletą vietų Lenkijos-Rusijos pasienyje (buvome apsistoję Węgorzewo’e). Na, tai, kad numatytus punktus turi lankyti tik eilės tvarka, kitaip tave atkakliai varys į jau aplankytą vietą, jei vietų aplankymo eilės tvarka pakito – tą pergyvenau, išmesdamas iš vietovų sąrašo jau pravažiuotus taškus O va vieno dalyko nenumačiau… Netoli Lenkijos-Rusijos sienos buvo pora dvarelių, į kuriuos norėjau užmesti akį. Šiaip ten nieko ypač įdomaus nebuvo, jei ką, išskyrus važiuoklės barškinimą kaizerio ir aloyzičiaus nutiestais keliais. O cirkas prasidėjo tada, kai, vadovaudamasis navigacijos nurodymais, jau ir pravažiavau buvusį dvarelį, tačiau mergiotė drąsiai mane varė vis tolyn apžėlusiu žvyrkeliuku. Nu ką – ji geriau žino. Aha, kaipgis, kaipgis… Iš pradžių žvyrkeliukas buvo tik apžėlęs žole, paskui laipsniškai perėjo į išvažinėtą apžėlusį lauko keliuką, kol galų gale patapo beveik provėžomis pievoje. Be abejo, Padangiuxui teko pasistiebtį į paaukštintą padėtį, bo ten visokie žemesni pepelacai būtų tikrai pasikabinę provėžose ir duobėse. Nu ir ką – pavažiavus taip porą šimtų metrų, navigacija žaviu balsu pranešė: “Kelionės tikslas pasiektas, dabar apsisukite ir grįžkite atgal”. Viena vėžė, iš abiejų pusių grioviai, atgal atbulam varyti – žėk, dusliarką įbesi kur į žemę… Nu ką, varom pirmyn, vistik turėtų būti koks nors apsisukimas, nes keliukas tikrai važinėtas, o ir laukas iš vienos pusės bei pieva iš kitos dirbami. Nu traktoriais, be abejo, ne kokiais lupinezais, bet vistiek… Tai taip myniau dar kelis šimtus metrų, kol pagaliau šone pasimatė kaip ir įvažiavimas pievon, kur galima buvo bandyti apsisukti. Sustojau, padariau šią istorinę fotkę (vėliau jau pagal žemėlapį išsiaiškinau, kad tas miškas fone – jau Rusija, iki kurios buvo likę gal pora šimtų metrų ). Patikrinau pievą, ar neužklimpsiu, apsisukau, sugrįžau tomis pačiomis vėžėmis. Mjooo, nujooo, blemba…
Tai va, mielieji, navigacija yra čiki, o va žemėlapis super-čiki