grumlinas

Kiekvieną kartą, būdamas londonuose, aš susimąstau, koks visdėlto margas tas pasaulis už buvusio soclagerio ribų. Margas tiek žmonėmis, tiek jų gyvenimo aplinka. Mes, kurių šaknys, nori-nenori, yra sovietmetyje, savo laiku buvome pasmerkti gyventi vienos partijos ideologiškai harmonizuotame pasaulyje, kur viskas buvo gražiai sudėliota beigi numatyta, kaip gyvensime kitą penkmetį. Ir staiga įvyko BUM!, ir staiga prieš mus atsivėrė visiškai kitoks pasaulis, kuris toks įvairus, kad jis ir sutvarkytas, ir padrikas tuo pačiu momentu.
Eidamas per Camden Town ir žvelgdamas į aplinkui beverdantį Londono jaunimo gyvenimą, aš suprantu, kad mūsų pasaulis, kokį mes jį pažinojome, griūva. Jei jau ne sugriuvo. Gerai tai ar blogai – kai ada ir nežinau. Nes nežinoma ateitis ir kviečia, ir baiguna. Ir ją reikia priimti, nes nuo jos pabėgti nebeišeina.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.