grumlinas

Sprendžiant iš to, kaip Prancūzijos valdžiai sekasi kovoti su islamiškuoju terorizmu, iki šiol naudojamos pačios efektyviausios priemonės yra (anot internetų):
1) Fotkė feisbuke su trispalviu filtru
2) Protesto žygis
3) Piešinukas su balandžiu
4) Ultradešiniųjų apkaltinimas nepakantumu imigrantams

O dabar rimčiau – pora minčių, kilusių beskaitant internetus.
Pakolkas Daeš neprisiėmė atsakomybės už teroro aktą. Ir greičiausiai neprisiims, jei jau tiek laiko praėjo. Taigi, pavienis teroristas-savižudis. Pats baisausias dalykas kovotojams su terorizmu, koks begali būti. Su organizuotu teroru kariauti lengviau – yra kažkokia struktūra, į kurią galima įterpti agentus, įmanomas informacijos nutekėjimas ar techninių priemonių panaudojimas ir pan. Su pavieniais teroristais, kurie gimsta iš entuziastų-mėgėjų, užsikrėtusių (ar užkrėstų) radikaliojo islamo idėjomis, kovoti ypač sunku – jie užsidega džichado liepsna, čiumpa parankines priemones (vakuminį puodą, prikrautą sprogmenų, ar sunkvežimį) ir daro BUM! Ir tas BUM! nukreiptas ne prieš valstybę, o prieš visuomenę. Valstybines institucijas galima (bent jau bandyti) apsaugoti, o visuomenės totaliai apsaugoti neišeina, ji yra pažeidžiama, nes prie kiekvieno visuomenės nario sargybinio nepastatysi – ar tai būtų Bostono maratonas, ar Bastilijos dienos šventė.
Antra mintis – yra informacijos, kad jau nebe vien Daeš mūšiuose masiškai naudoja mirtininkus, kurie susisprogdindami pramuša kelią kitiems kovotojams ir kelia paniką priešų gretose, bet ir „oficialioji“ Sirijos opozicija. Priešnuodžių ideologiškai motyvuotiems kariams nėra, jie nesistengia išlikti gyvi, tad turime esminę klasikinio karo transformaciją, kai reikia kovoti su grėsmėmis, kurių anksčiau nebuvo.
Kas bus toliau? Atsakymas klasikinis: pagyvensim – pamatysim. Jei išgyvensim.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.