grumlinas

Vakar Ukraina turėjo gauti bevizį režimą kelionėms į ES šalis. Negavo. Ukraineitiški internetai pilni nusivylimo prezidentu Porošenko, kuris nesuveikė tokio režimo, rosijaniški – piktdžiūgavimo, kad chocholams nepasisekė. Vienžo, svarbus neįvykis 😉
Ta intencija prisiminiau, kaip kažkada, dar 1993 m., kai mokiausi kursuose Šveicarijoje, vos nenuvažiavau į Vokietiją. O buvo taip. Kursai trukdavo po kelias savaites, buvo 3 jų etapai. Savaitę mokindavausi, savaitgaliai laisvi. Nu ką laisvi – labai susidraugavome su šveicarais-mokytojais, ir jie mane paimdavo savaitgaliui pas save į namus, supažindinti ryteuropietį su šveicarišku gyvenimu. Buvo fain. Su vienu iš jų, Erichu, gyvenančiu miestelyje ant Reino kranto, išvažiavome prasivažiuoti ir aplankyti vietinių įžymybių. Važiuojant matėsi, kad viename Reino krante – vokiškos vėliavos, kitame – šveicariškos. Kaip sykis privažiavome tiltą per Reiną ir aš paklausiau, ar juo galima nuvažiuoti į Vokietiją. Ercichas paaiškino, kad galima, jie kas porą savaičių važiuoja Vokietijon apsipirkti, nes ten pigiau (lietuviai Lenkijoje nėra kažkas ypatingo ;). Kai manęs paklausė, ar aš esu buvęs Vokietijoje, atsakiau, kad ne. Erichas pasiūlė nuvažiuoti, bet prisiminėme, kad jiems vizų Vokietijon nereikia, o man – reikia (trubūt prisimenate tas strošnas eiles prie Vokietijos ambasados?) Aš tuomet turėjau trikartinę vizą į Šveicariją (kievienam kursų etapui), vienas įvažiavimas jau buvo panaudotas. Mhmmm, o jei man šveicarai, grįžtant iš Vokietijos, atžymės antrąjį įvažiavimą? Norint gauti Šveicarijos vizą, tuomet reikėdavo paryčiais sėsti į autobusą Rygon. Rygoje varai į Elizabetės gatvę, kur buvo Šveicarijos ambasada, priduodi popierius (liudijimas, kad dalyvauji projekte, iškvietimas į kursus, pagrindimas, kodėl nereikia mokėti etyc.itd.) ir pasą, paskui gerą pusdienį smaukaisi po miestą ir pavakare pasijami pasą su viza, tada vėl autobusu Kaunan. Ok, į Rygą tai aš nuvažiuosiu, bet kaip paaiškinsiu, ką aš dariau Vokietijoje, kai turėjau sėdėti Šveicarijoje? Nu ir nutarėme nerizikuoti mano prabangia viza ir nuvažiavome toliau lankyti kitų šveicariškų gražiaviečių 😉
Tai va, kai manęs paklausia, ką aš gero matau tame ESe, aš visad atsakau – visų pirma – judėjimo laisvę. Dabar gali sėsti į awto ir važiuoti nuo Helsinkio iki Lisabonos be jokių vizų. Lygiai kaip kad mes, atsibudę šeštadienio rytą, sėdame į awto ir išvažiuojame į Lenkiją tiesiog apžiūrėti kažkiokios įdomios vietos. Be jokio sustojimo ant sienos (prisimenate lenkų pasienietį su kantička turistiniame auobuse, važiuojamnčiame į kokią Chorvatiją?). Ir mes taip pripratome prie bevizio režimo ES viduje/Šengeno zonoje, kad mums keista, kaip be jo galėjome išsiversti.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.