Kai kada nustembi, pamatęs kažkadaise matytus žmones

[grumlinas]

Kažkadaise jį matydavau Kauno švietimiečių bendrabutyje – ilgaplaukis moksleivis, besižavintis indėnais, grojantis gitara. Išaugo žmogus į tikrai įdomią asmenybę, susiejusią teologiją su metalo muzika, bet jų nesumaišusią:
Visada mėgstu aiškų stilių ir tradiciją. Kartu įtariai vertinu tradicijų maišymą. Maišomos tradicijos praranda savo grožį, jėgą, jų prasmė praskiedžiama, tokios jos tampa neveiksmingos ir galiausiai būna išmestos. Šiuo atveju kalbame apie dvi tradicijas – metalo scenos ir liturginę. Manau, viena iš didelių klaidų yra mėginti roko muziką perkelti į liturginę erdvę, o liturginę muziką palikti tik sceninėje erdvėje. Tokia „sceninė liturgija“ praranda savo jėgą. Na, o roko muzika bažnyčioje net ir skamba blogai, nes liturginė erdvė dažniausiai nepritaikyta roko atlikimui.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.