Televizija vs internetas

Vakar, bevaikštinėjant nakčiai su mažuoju basetėliu, išmąsčiau, kad kuo toliau, tuo labiau internetas man kur kas svarbesnis ir reikalingesnis už televiziją.

Dar tokie nesušukuoti pastebėjimai gavosi (gal kada reiks rimčiau permąstyti):
1. televizija (dažniausiai) yra kolektyvinis (šeimyninis) pasyvus veiksmas, bendraujant siaurame žiūrinčiųjų rate. Vyksta betarpiškas kolektyviai žiūrinčiųjų bendravimas, t.y. stiprinama šeima.
2. bendravimas internete yra individualus (asmeninis) aktyvus veiksmas, bendraujant plačiame internautų rate. Vyksta nuotolinis pavienių internautojų bendravimas, t.y. stiprinama tam tikra socialinė grupė.
3. pereinant prie internetinio bendravimo, mes radikaliai išplečiame savo bendravimo ratą, tačiau didžioji to rato dalis lieka už mūsų tiesioginio pažinimo ribų, skirtingai nuo bendravimo prie televizoriaus.

Elementarūs dalykai IMHO, bet niekad nebandžiau apie tai susimąstyti

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Nilo delta naktį iš kosmoso

Naktinės nuotraukos iš kosmoso labai gerai parodo, kur gyvena žmonės – dieną tokiam gyvenviečių identifikavimui reikia geros skiriamosios gebos vaizdų. Vienas iš NASA pateiktų įdomių pavyzdžių: naktinis Nilo deltos vaizdas.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Sausio 7 prieš NN metų

2011: Šiandien prieš 32 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1979 – Third Indochina War – Cambodian-Vietnamese War: Phnom Penh falls to the advancing Vietnamese troops, driving out Pol Pot and the Khmer Rouge.

Ilgą laiką man tai buvo pats nesuprantamiausias karas iš visos tos Indokinijos kebeknės. Regis, amerikiečiai išsikraustė iš ten 1973m., paskui vienas po kito perėjo komunistinių jėgų kotrolėn Laosas, Kambodža ir Vietnamas. Viskas čiki, liaudis pasišokinėdama stato socializmą. Ir staiga lenkų spaudoje (buvo toks puikus politinis-visuomeninis iliustruotas savaitraštis “Perspektywy”) pasirodo nuotraukos, kur rodomi nukauti kariai bei civiliai ir rašma apie susirėmimus trap Kampučijos ir Vietnamo. Nu bet gi abi tos šalys socialistinės, kokio galo kariauja!? Sovietinė spauda, berods, kantriai tylėjo, kol 1978m. pabaigoje buvo pranešta apie Heng Samrino nacionalinio gelbėjimo vyriausybės sudarymą ir Kampučijos išvadavimą iš polpotininkų jungo. Paskui pasipylė baisūs kadrai ir informacija apie masines žmonių žudynes. Aišku, sovietinė propaganda visaip vengė aiškiai pasakyti, jog tai buvo vienas iš komunizmo kūrimo variantų, bevelijo viską versti maoistiniams nukrypėliams nuo tesingo tarybinio socializmo-komunizmo kūrimo kelio. Paskui buvo Kinijos-Vietnamo karinis konfliktas, kuris dar labiau sujaukė visą vaizdą – Vietnamas socialistinis, Kinija irgi, juk TSRS ir Kinija taip padėjo Vietnamui kariausjant prieš amerikonus, ko jie vėl nepasidalino, nu?
Dabar, žvelgiant iš perspektyvos ir turint daug daugiau informacijos, žymiai aiškesnė visa ta sudėtingų santykių mozaika, bet tuomet tikrai galva sukosi, bandant totalioje sovietinėje informacinėje tyloje suvokti, kas gi nutiko…

( Read the rest of this entry » )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

JAV, kaip imperijos, pabaiga jau matosi?

Naujas įrašas mano politizuotame blog’e

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Kaip Andrius Užkalnis Angliją jaukinosi

Taigi, perskaičiau vieno produktyviausių dabartinės Lietuvos rašytojų (trys knygos per nepilnus metus, tai ne katiną už uodegos tampyti) Andriaus Užkalnio naujausią knygą “Prijaukintoji Anglija“.
Andrius Lietuvos skaitytojams daugiau žinomas kaip kontraversiškų publikacijų Komsomolkėje Lietuvos Ryte autorius. Šiaip tai ne visos jo publikacijos kontraversiškos, bet tauta jau įprato, kad Užkalnis rašo aštriai, tai ir komentuoja ne mažiau aštriai. O ir Lietuvos-Žurnalistų-Žurnalistas™ vis ant Užkalnio užritina bačkelę-kitą, grąžos irgi ne mažiau gaudamas. Tai va, kai susidėliojau Andriaus kūrybą pagal stiliaus aštrumą, pati ramiausia yra “Kelionių istorijos” (ko norėti, pagrįsta glianc-žurnaliniais straipsniais), paskui eitų “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” (kur tiesa barstoma druskos-pipirų mišiniu), na o pati aštriausia (bent jau iki šiol) ir yra “Prijaukintoji Anglija” (kur gausiai beriamas chalapenas). Paskutinioji knyga – beveik žurnalistinis Užkalnis, kokį jį mato ir komentuoja bebaigianti išsilakstyti po margą svietą lietuvių tauta.
Na bet grįžkim prie Andriaus su ta jo prisijaukinta Anglija. Jei nebūtų pirmosios dalies, knyga būtų ganėtinai fragmentiška, nes pritrūktų kai kurių bazinių dalykų. Tad nenuostabu, jog šenbeiten autorius mini ir pirmąjį savo kūrinį. Sakyčiau, abi knygos primena garsųjį anglišką praustuvą su kamščiu – praustuvas gali egzistuoti be kamščio, bet jo niekaip nepripilsi pilno vandens; kamštis be praustuvo regis nonsensas, bet be jo irgi negerai, nes normaliai nenusiprausi.
Kadangi Andrius savo knyga tarsi dekonstravo Angliją, pateikdamas ją mums tarsi apžiūrai, pabandysiu ir aš dekonstruoti tą knygą skyriais, kaip ji parašyta. Tai toks tarsi konspektas bus.

( Read the rest of this entry » )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.