Tiems, kas dar neįsikirto į darbą

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Dienos pastebėjimas

Kartkartėm užšoku į netoli karštaimylimodarbelio esančią xxxMaximą užpirkti maistelio į namus ir tuo pačiu užkandu ten esančioje tipo užkandinėje. Paskutinius (galbūt) porą metų ten pastebiu įdomų reiškinį – labai vyresnio amžiaus žmonės kitame skyriuje (kur spaudžia sultis) nusiperka kavos (ne iš automato, o tikros, užplikytos) ir prisėda prie staliuko užkandinėje. Tokios akuratiškos močiutės, tvarkingai nusirengia paltus, būna, kad sėdi dviese ir šnekučiuojasi. Jei viena – paskaitinėja Maximos leidinuką apie akcijas-atrakcijas. Neskuba niekur. Diedeliai prisėda irgi, paprastai geria kavą ir skaito kokį laikraštį.
Savotiška Laisvės alėjos kavinių dvasia…

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.

Sausio 11 prieš NN metų

2011: Šiandien prieš 20 metų
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1991 – LKP (SSKP) veikėjas Juozas Jermalavičius paskelbė, kad Lietuvoje įsteigtas Nacionalinis gelbėjimo komitetas, neva imantis valdžią į savo rankas. Tą pačią dieną sovietų desantininkai Vilniuje užėmė telefonų stotį, Krašto apsaugos departamento pastatus, Spaudos rūmus, Nemenčinės TV retransliacijos centrą, Vilniaus geležinkelio stotį. Aukščiausiosios Tarybos rūmus saugojo apie 20 tūkstančių žmonių

Tądien suvokėme, kad esame MES ir yra JIE. Ir kad beveik metus trukusios paliaubos baigėsi. Atėjo sprendimų ir veiksmų metas, atėjo metas atskirti draugus nuo priešų. Pas mus institute, nors ir esančiame tiesioginiame Maskvos pavaldume, per praėjusius metus atsirado viso labo keletas jedinstveninkų (visi rusakalbiai, atvažiavę iš Rytų, vėliau didžioji dalis išvažiavo atgal). Bandę susisukti lizdą veikėjai iš Panemunės LKP/TSKP rajkomo chebros pas mus per porą minučių suprato, kad reikia nykti…
Praktiškai po Šatrijos Raganos išprovokuotų jedinstveninkų neramumų (dėl kainų pakėlimo) institute buvome įvedę naktinius budėjimus, kad sovietikai negalėtų užgrobti “sąjunginio turto”. Budėjome kasnakt po vieną patikimą žmogų, turėdami popieriaus lapelį su telefonu, kuriuo reikėjo skambinti pavojaus atveju. Tiesą pasakius, nežinojome (o ir iki šiol nežinau), kas būtų atsitikę tokiu atveju. Mums tiesiog pasakė “Spėkite paskambinti ir pranešti kur ir kas vyksta. Nesipriešinkite, didvyrių nereikia, tiesiog spėkite paskambinti. Visa kita – nebe jūsų reikalas”. Labai savotiškas jausmas sėdėti beveik tuščiame pastate (buvo dar budintis sargas prie įėjimo) ir klausytis radijos, jaučiant, kad įtampa vis auga.

Taip sau, įdomumo dėlei – užmečiau akį į Jermalavičiaus biografiją. Pasirodo, gimė Vergakiemyje… Blemba, Vergakiemyje gimęs sovietinio mąstymo vergas…

( Read the rest of this entry » )

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.