grumlinas

Begerdamas rytinę kavą, prisiminiau, kad vakar, važiuodamas iš karštaimylimodarbelio, vos neapturėjau BUM! Šalutinė gatvelė, postatė įkalnė, priekyje kažkoks minivenas, aš iš paskos. Prieš pat kalniuko viršūnę jis sustoja, aš irgi. Gerai, kad prisilaikiau atstumo, no problem, stoviu, laukiu, kada ans pajudės. Stoviu, kol suvokiu, kad jis paėmė per mažą greitį ir elementariai nebeužlipo tų kelių metrų iki viršaus. Dabar gi pabando biškį pariedėti atgal tipo įsibėgėjimui, bet tik pamažu čiuožia link manęs. Kol susivokiu, kad dar kiek – ir jis įčiuoš Kibiruxui į nosytę Paleidžiu biškį atgal, ir pačiu laiku, nes jis jau slysta nuo kalniuko. Na, tada jau įmetam bėgį ir minam nuo kalno atbuli – gerai, kad už manęs nieko nebuvo. Atbulas įvarau į įvažiavimą kieman, bet, laimei, tas nabagas sugeba skersas sustoti manęs nepasigavęs… Na ką, apsisukau ir kitomis šoninėmis gatvelėmis išvažiavau į pagrindinę gatvę. O pakeliui poroje vietų ant leduko prieš sankryžas ir pats užstrigau – ratai sako žūūū-žūūū-žūūū, o mašina stovi vietoje…
Vienžo, saugokit save, mielieji, nevažinėkit be būtino reikalo, bo BUM! ateina ir nekviestas