grumlinas

Puikus Vytauto Toleikio straipsnis apie skaitymą, galbūt net priversiantis susimąstyti

Atėjo alkanojo kapitalizmo laikai, atėjo pirmoji gariūnininkų karta. Viešajame diskurse patogiausiai įsikūrė geltonoji spauda bei šou verslas su visagaliais įvaizdžių kūrėjais, kasdien triūbijančiais pasimetusiems tautiečiams, kad ne tradicinės vertybės, o žaibiškas praturtėjimas, seksualumas ir kasdienis matomumas žiniasklaidoje yra vieninteliai amžinosios laimės įrodymai. Kur ten iki knygų, iki skaitymo. Niekas nebeklausė ar perskaitei, ar pažiūrėjai, ar išklausei? Naujųjų buržujų gyvenimą reklamuojantys laidelių vedėjai nesiskubindavo savo apdainuojamųjų herojų vaizduoti tarp masyvių knygų lentynų vaizdų – jų paprasčiau nėra ir negali būti. Neatsilaikę nenuilstamai pučiamos miglos nuodams, mokytojas, eilinis regiono kultūrininkas, valstybės tarnautojas, padorus verslininkas ar kuklesnis politikas galų gale pasidavė ir nusiramino – šiek tiek paskaitysiu, ir užteks. Na dvylika, maksimum dvidešimt keturias knygeles per metus arba vieną knygą, bet labai labai didelę. Juk gali žurnalistai iš sovietinės inercijos imti ir paklausti, kokią paskutinę knygą skaitėte? Šiaip niekas nei skatina, nei gėdina. Be to, anot mūsų publicistikos klasikos – skaitymas akims kenkia. Ypač kirilica…

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.