Ką daryti su tais lenkais?

[grumlinas]

Sakyčiau, litovcų ir patrEOtų taip nevirškinamas Andrius Užkalnis gana neblogai atsakė į amžiną klausimą:
Kitaip tariant, jei norite, kad jūsų vaikai turėtų smarkiai apribotas galimybes mokslui ir karjerai ateityje – kuo ilgiau atskirkite juos nuo šalies, kurioje jie gyvena, ir kuo ilgiau marinuokite savo „tėvų kalbos ir kultūros“ sultyse (tai taip pat galioja ir lietuvių vaikams – tiek Lenkijoje, tiek Airijoje, tiek Anglijoje). Tada jie beveik garantuotai galės užaugę iki gyvenimo pabaigos dirbti pagalbinius ir nekvalifikuotus darbus, o vienintelė geriau apmokamo galimybė jiems bus tarnautojo pareigos kokiame nors valstybės išlaikomame imigrantų globos centre arba lygių galimybių sklaidos fonde.
Paprasčiau šnekant, gyvenant Lietuvoje reikėtų kuo anksčiau pradėti mokytis lietuviškai, tačiau jei jau yra toks užsispyrimas ir noras, kad būtų atvirkščiai, dėl to rietis visiškai neapsimoka.
Prievartinis gero dalyko siūlymas dėkingumo neuždirba – tai savo kailiu patyrė garsus Britanijos virėjas Jamie Oliveris, stengęsis asmeniniu pavyzdžiu ir pastangomis reformuoti mokyklų valgyklų maistą. Anglų tėvai, pripratę prie šaldyto ir taukuose gruzdinto valgio, ne tik nepadėkojo Oliveriui už jo garintas daržoves ir liesus padažus – jie pasipiktinę laukė eksperimento pabaigos, kad vaikučiai toliau galėtų šlamšti vištienos pakaitalo pirštelius ir gruzdintas bulvytes, užsigerdami „sulčių tipo“ gėrimais, nudažytais neono spalvomis.
Su bandymais daryti kaip geriau yra taip – pasiūlei, o jei vis tiek norit kaip jums norisi, prašom. Net jei tos mokyklos ir išlaikomos iš biudžeto – mokykitės kaip jums patinka, mes jus perspėjom, kad jums nuo to geriau nebus. Čia laisva šalis.

Rekomenduoju.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.