grumlinas

2011: Šiandien prieš 13 metų
Trumpa frazė iš Wikipedijos
1998 – Leaders of the Khmer Rouge apologize for the 1970s genocide in Cambodia that claimed over 1 million.

Šiandien vidutinis pasaulio pilietis, savo pasaulio sąvoką pasemiantis iš durnadėžės, nelabai težino, kas tokie buvo “Raudonieji khmerai”. Nebeaktuali tema. O kadaise pasaulis buvo šokiruotas, sužinojęs, kas gi nutiko Kambodžoje, valdant šiam režimui. Tevaldyta tik 4 metus, o sunaikinta virš milijono jos gyventojų. Nužudyta ne sušaudant, o užkapojant kauptukais, uždaužant lazdomis, uždusinant įkišus galvas į plastiko maišus, paskandinant ar elementariai numarinant badu…
Prisimenu, kaip artėjo prie pabaigos konfliktas Indokinijoje. Pamažu slopo mūšiai Laose, kur valdžią paėmė marksistai, Šiaurės Vietnamas užgrobė Pietų Vietnamą, o Kambodžoje valdžią paėmė kažkokie neaiškūs partizanai iš džiunglių, apie kuriuos tebuvo žinoma, kad jie prisilaiko ultrakairiųjų maoistinių pažiūrų ir yra remiami Kinijos. Pasivadinę “Raudonaisiais khmerais”, jie įžengė į Pnompenį ir visi tikėjosi, kad penkis metus šalį siaubęs pilietnis karas, prasidėjęs po princo Sianuko nuvertimo, baigėsi. Baigėsi ir vietnamiečių (šiauriečių ir pietiečių) reidai pasienio znonose, baigėsi amerikiečių kiliminiai bombardavimai. Deja, pilietinis karas, kaip paaiškėjo, buvo tik žiedeliai, palyginus su naujojo režimo siautėjimu. Jei pilietinio karo metu dar funkcionavo valstybė ir dar galėjai tikėtis kažkokio teisingumo, tai raudonieji khmerai savo piliečiams teturėjo dvi alternatyvas: palikti gyvą arba nužudyti.
Tiesą pasakius, apie tai nežinojome ničnieko. Šalis buvo aklinai izoliuota, o reti pabėgėliai pasakojo tokius keistus dalykus, kad jais buvo sunku patikėti. Iš tikrųjų buvo totali nežinia.
O paskui raudoniesiems vadams į galvą šovė pati kvailiausia mintis, kokia tik begalėjo šauti – dėl kažkokių kvailų pasienio klausimų jie nutarė susiremti su Vietnamu. Šalimi, kurios kariuomenė išvarė amerikeičius ir sumalė į miltus pietiečius. Šalimi, kuri pradėjo karą 1945aisiais ir kariavo 30 metų be pertraukos. Avantiūros baigtis atėjo greit ir aiškiai – vietnamiečių tankai buvo Pnompenyje, į valdžią buvo pasodintas vietnamiečiams lojalus (tarp kitko, buvęs raudonasis khmeras, tik nesugebėjęs iki galo nužmogėti) Heng Samrinas, o raudonieji khmerai vėl spruko į džiungles. Ir tada pasaulis pamatė, kokia totalitarinė katastrofa ištiko šalį, ilgus metus buvusia ramybės oaze Indokinijoje. Čia kalbama apie virš milijono aukų, tuo tarpu manoma, kad galėjo žūti virš puspenkto milijono…
Raudonieji khmerai atsiprašė už savo nusikaltimus, kad galėtų grįžti iš džiunglių. Tik va jų mokytojai iš Kinijos ne. Greičiau atvirkščiai – tuoj po vietnamiečių įsiveržimo į Kambodžą surengė baudžiamąją akciją prieš Vietnamą. Išvis, tuomet pasaulis absoliučiai nesuvokė, kas nutiko, nes raudonuosius khmerus rėmė tiek jų sena draugė Kinija, tiek JAV (turbūt iš pykčio prieš Vietnamą). Pasaulis protestavo prieš “Vietnamo invaziją į Kampučiją” ir rėmė polpotininkus, nors būtent Vietnamo veiksmai išgelbėjo nemažai Kambodžos gyventojų. Išvis mane stebina, kaip kai kada remiama ne ta pusė, kurią derėtų palaikyti, o visiškai priešinga. Tik paskui stebimasi, kas gi nutiko. Tobulas šito pavyzdys – Osama Benladenas, sukurtas amerikeičių kovai prieš TSRS, tapęs islamistinio teroro simboliu ir varikliu. Panašiai NATO, parėmė Kosovo albanų separatistus ir po žiaurių Serbijos bombardavimų sukūrė protektoratą galvažudžiams, nusispjaudama į savo pačios tarptautinius įsipareigojimus ir padalindama Serbiją. Dabar aš sėdžiu su dideliu paketu popkorno ir nekantriai laukiu, kas gi išsiris iš Kosovo kiaušinio ir kuriai iš Vakarų šalių bus pakišta ugnis po užpakaliu Turėkit kantrybės ir jūs.