grumlinas

Kadangi kolegė Giedrė mano tinklaraštį įtraukė į savo postą “Apie stilių ir stilingiausius“, o aš neapdairiai pasižadėjau kažką atsirašyti, tai teks dabar mažumėlį sudalyvauti tarpusavio mandagybių skleidime. Apie mano vertinamus stileivas kiek vėliau, o dabar šisbeitas apie mane septyniais punktais, kad tiems, kas skaito mano įrašus palyginti neilgą laiką, truputėlį pasipasakoti.

1. Grumlinas – kas tai?
Pačioje savo internetinės karjeros pradžioje, t.y. nuo kokių 1995ųjų, visad naudojau nick’ą grum. Ir viskas buvo gerai, kol neprireikė registruotis Yahoo e-muile, kuris siūlė beprotiškus 100MB vietos savo nemokamoje paštadėžėje (standartinis Tako paštadėžės dysis buvo 5MB, jei ką – bet tą apeidavome, atsidarydami -elias ar -eliolika paštadėžių ). Besiregistruojant paaiškėjo, kad grum jau užimtas, tad pasirinkau savaime aiškų grumLT. Su tuo nick’u ir atėjau į citroenščikų konfą “Citrina”. Ten kažkaip nick’as buvo pradėtas vartalioti-kraipalioti, kol kažkieno (berods, citro-kolegos Mario) pasiūlymu pavirto grumlinu. Na, šituo nick’u aš ir tapau plačiau žinomas internetuose. Beliko sukonstruoti nostalgišką istoriją apie grumliną, sėdintį ant savo urvelio slenksčio, žvelgiantį į pro šalį riedančius pasaulio įvykius ir mąstantį apie gyvenimo beprasmybę.

2. Mano pažiūros
Savo gyvenime, nuo pat jaunystės, esu prasukęs beveik pilną politinių pažiūrų ciklą, išskyrus ekstremistines-teroristines. Kažkada buvau kairuolis-beveik-trockistas, vėliau pažiūros švelnėjo, kol, artėjant Lietuvos Nepriklausomybei, persiverčiau per centrą link dešinės ir pamažu nuslydau iki tautiškumo apologeto. Bet vėlgi laiku sustojau, suvokęs ekstremizmo beprasmiškumą, ir pamažu pasukau atgal, kad dabar sustočiau kažkur:
- dešiniau nuo centro, jei kalbėti apie mano politines pažiūras – manau, kad kairiosios pažiūros taip pat turi savo teisę egzistuoti, tačiau tai neturi būti destruktyvus kairuoliškumas; lygiai taip pat nepritariu dešiniajam ekstremizmui;
- kairiau nuop centro, jei kalbėti apie mano socialines-ekonomines pažiūras – esu už lygias teises, bet prieš lygiavą; vargstantiems reikia padėti, bet negalima leisti jiems tapti išlaikytiniais;
- nuosaikus tautininkas, jei kalbėti apie mano nacionalinį požiūrį – tačiau kategoriškai nepritariu ekstremaliajam nacionalizmui;
- tradicinių pažiūrų, jei kalbėti apie požiūrį į viskokias mažumas etc.itd. – esu labai pakantus, tačiau nekenčiu mums brukamos tolerancijos, kuri mažumas paverčia dominuojančia visuomenine jėga.
Ir šiaip – nepripažįstu šiuo metu dabar taip propaguojamo teisių/laisvių plitimo, nesukant galvos dėl prievolių/pareigų. IMHO viskas turi būti kompleksiška, o ne viena pusė hipertrofuotai išvystyta, kai kita – visiškai nugeibusi.
Be abejo, tai nuosaikuoliška eklektika – visiškai nesiginčiju. Nes nematau prasmės ginčytis – mane labai sunku nuginčyti, o dar sunkiau įtikinti

3. Mano pomėgiai
Jei labai trumpai – fotografija (bet nesu profas ar pamišęs), LEGO (kaip puikus relakso metodas), karinė-istorinė dokumentika (visgi nelendant iki smulkiausių detalių), fantastinė iliustracija (mėgstu gražius ryškius paveikslėlius)
Fotografija ir pomėgis istorijai sugeneravo mano naują susidomėjimą – dvarinėjimus, kuriuos laikyčiau turinčiais kur kas didesnę išliekamąją vertę, nei mano pagrindinis blog’as
Gi pomėgis fantastinei iliustracijai davė du straipsnius “Verslo klasei”: pernai apie pinapą, šiemet apie Stympanką. Plius – trečiadieninius pinapinius įrašus mano blog’e.
Aplenkiant klausimus apie galimą tolimesnį bendradarbiavimą “Verslo klasėje”: jei rašyčiau – kokios temos tautą domintų? Ar vistik geriau nerašyti?

4. Kaip gimsta įrašai mano blog’uose
Kažkas kažkada yra sugeneravęs pasipiktinusį klausimą, ar aš išvis dirbu, kad manęs tiek daug internetuose. Atsakau – taip, dirbu. Įrašai, kuriuso skaitote ryte, gimsta “iš vakaro”. T.y. po darbo aš sėdu ir surašau per dieną gimusias mintis (jei tokių yra), paruošiu istorijos komentarą, kai kada patvarkau publikacijai nuotrauką ar surašau kokį didesnį postą. Tai nėra sudėtinga, nes nesidomiu durnadėže – nei kalbančiomis galvomis, nei visu tuo šou-triukšmu ar kašėmis. Telikas kai kada būna įjungtas ir paliktas ant kokio Travel, History ar EuroNews, kad sugeneruotų kažkokią informaciją. Pagrindinis informacijos šaltinis – internetai, ir, kaip nebūtų keista, ne Vakarų šaltiniai, o rusiški. Nes jei ten rėkiama “Gerulius muša!” – škias, yra už ką, lai dubasina. Kitas dalykas – vakarietiškas smegenų plovimas niekuo nesisikiria nuo rusiškojo, tiesiog reikia pačiam bandyti išsiaškinti esmę. Todėl mano pažiūros į kai kuriuso dalykus yra “nei už, nei prieš”. Šiaip politika yra kaip ir eliminuota iš šito blog’o, ji pasireiškia tik kaip nustebimai dėl įvykių pasaulyje.
Šiaip galiu pasakyti – susidarius įpročiui rašyti, ir rašyti trumpai – labai nesudėtinga generuoti tą kasdieninį srautą, ir netgi numesti šonan dalį juodraščių, suvokus, kad jie turi prinokti. Arba numirti.
Savaitinė mano rekomenduojamų įrašų apžvalga dažniausiai gimsta iš nemažai skaitomų rusiškų tiek mane dominančios karinės-istorinės, tiek antidemokratinės pakraipos LJinių blog’ų, iš kurių galima aiškiau identifikuoti nemažos dalies Rusijos visuomenės, aiškiai nepalankios mums, nuotaikas. Taip lankausi ir kitakalbiuose blog’uose, tačiau tai daugiau paveiksliukai, nei tekstai.

5. Šalys, kurios man patinka
Įtariu, kad užmušiu savo paprastumu – labiausiai man patinka Lietuva ir Lenkija Gal todėl mūsų familija tiek daug keliauja po Lietuvą ir kasmet surengia bent vieną išvyką į Lenkiją.
Kodėl Lietuva? Todėl – kad Tėvynė. Ir kai suvoki, kiek tu jos dar nepažįsti, o gyvenimas jau vakarop…
Kodėl Lenkija? Ne vien bendra istorija, bet ir šiaip – artima dūšiai. Nes ne tomaševskiai yra Lenkija.
Jei kalbėti apie tolimesnes šalis – mane žavi Senovės Egiptas (bet jis jau užsidarė turistams) ir Didžioji Britanija. Tikiuosi ten pradėti lankytis dažniau, dukrai įsikūrus londonuose.

6. Mano požiūris į maistą
Visiškai nemėgstu rauginto pieno produktų a la kefyras, rūgpienis etc.itd. ir gaminių su jais tipo šaltibarščiai. Bet jogurtus ir sūrius mėgstu. Nesuvokiu lietuvių garbinamo cepelinų-vėdarų kulto – valgau, kai nieko kito nėra. Viskas kitkas ok, jei tik ne perdaug aštru.
Šiaip mūsų familija mėgsta išbandyti pakelės maistą. Jei patinka – rekomenduojam. Užsienyje irgi stengiamės paragauti ne vien MacDonalds kūrybos.

7. Ką dar norėtumėte sužinoti?
Galite užduoti bet kokį papildomą klausimą. Pasistengsiu atsakyti

Na ką gi, laikas pereiti prie stileivų, t.y. stilingiausių blogų. Čia sąvoka “stilingas” man nereiškia populiarumo, nes populiarumas mūsuose, deja, gana dažnai pasiekiamas agresyvumu. Ir ne vien blog’uose, išvis visame šou pasaulėlyje. Aš gi jaučiu poreikį “kad man būtų malonu”, todėl labiausiai skaitau blog’us be šiandien-super-duper-aktualaus turinio, nuo kurio purto ir jama nervas

Gal pabandysiu paprezentuoti keletą mažiau žinomų, bet IMHO vertų dėmesio, nes populiariausieji blog’ai (tipo senoliai Užkalnis ar Rokiškis, ar naujuoliai tipo Leo Lenox ar Giedrė) ir taip žinomi.

1-3. Google+ kolega Egidijus Nasevičius yra vienas aktyviausių ir visapusiškiausių Lietuvos blogerių: jis rašo blog’us “Laivai ir jūrininkai”, “Seiikan. Apie karate kitaip” ir “Keverzonės kreida ant grindinio“. Nesinori išskirti kurio nors vieno iš jų, tad jamkit visus ir skaitykit

4. Veranda su vaizdu į saulėlydį – gaila, kad autorius nedaug terašo, nors ypač aktyviai reiškiasi Google+

5. Mylimas Vilnius – pasikapsčius giliau, atrandi pasiutusiai įdomų autoriaus hobį – imti senas Vilniaus nuotraukas ir bandyti identifikuoti jose matomas gatves/pastatus

6. MariukasM.LT – vienas iš artimiausių man pagal dūšią blog’ų. Pagrindinai nuotraukos iš įvairių kelionių po Lietuvą. Mumi tai mėgsta

7. scaniagti: gyvenimas – tai toks reiškinys – dar vienas iš man artimiausių pagal dūšią blogų, tik tekstinis. Ir, labai gaila, biškį dabar užsnūdęs
Be abejo, tarp mano skaitomų yra ir žymiai daugiau, tiesiog pabandžiau atrinkti 7, kurie tikrai gali sudominti. Nors ką aš žinau – man visados labai sunku ką nors rekomenduoti, nes man patinkantys dalykai toli gražu ne visus užkabina.