grumlinas

Beskaitant ~~elementarią žodžių trydą~~/giliai argumentuotą pasisakymą apie “autorines teises”, kur ~~net apsiputojus~~ aiškinama, kaip visą pasaulį srautingu domkratu užlies nenugalimas progresas, jei bus apmokestintos dar nepanaudotos kompiuterinės laikmenos, kuriose GALI būti įrašyta kokia nors kokio nors autoriaus kūryba, man pasistojo klausimas, kaip gi čia iš tikrųjų yra su visu tuo dalyku. Teisingiau, sugeneravau klausimuką ir pasiūlymą.

Klausimukas visiems tiems LATGA ir panašių dėl mūsų pačių neveiklumo įteisintu reketu užsiimančių organizacijų veikėjams būtų super-duper paprastas – o kaip su Šventojo Rašto autorinėmis teisėmis? Ar kas nors užsiima tuo reikalu? O jei taip – kam išmokami surinkti pinigai? Jeigu atsakymas būtų, kad jog dėl senaties termino autorinės teisės čia nebegalioja, tai gal būtų galima paaiškinti, kodėl aš, įsirašydamas į kompiuterinę laikmeną Šventąjį raštą, turiu kažkam mokėti kažkokius pinigus, jei to kūrinio autoriai nebegali jų gauti? Kalba eina ne apie kelis centus (tiek dar rasiu), kalba eina apie principą – kodėl mane prievartauja pirkti prekę/paslaugą, kurios man nereikia? Ar tai nėra tiesiog nusikaltimas, kuris baudžiamajame kodekse vadinams turto prievartavimu arba reketu? Gal apie tą reikėtų pagalvoti LATGA interesų gynėjams, nes kažkaip susidaro įspūdis, kad visoms šitoms reketininkų firmelėms/asociacijoms nepritaikytas antimonopolinis įstatymas. Juk visa šita “kopijavimo teisių” (nepainioti su “autorinėmis teisėmis”) idėja yra pasekmė to, kad kadaise nuo rankinio knygų perrašinėjimo (kai niekam net nekilo minčių parintis dėl kažkokių “autorinių/kopijavimo teisių”) buvo pereita prie knygų spausdinimo. Būtent tada ir iškilo biznieriams poreikis išlaikyti monopoliją savo pramoniniu būdu gaminamai produkcijai, ir tada atsirado “kopijavimo teisės”, kurios Lietuvoje neteisingai įvardintos “autorinėmis teisėmis” (autorius visada išlieka autoriumi, net jei netenka nuosavybės teisių į savo kūrybą, o autorinių teisių pažeidimas pasaulyje (išskyrus Lietuvą, ko gero) vadinamas tiesiog plagijatu). O kopijavimo teisė yra tiesiog nuosavybės išraiška, t.y. monopolijos realizavimas. Monopolijos, kuri atsirado su mašinine gamyba, komercinėmis organizacijomis, gamybiniais patentais ir cenzūra. Kopijavimo teisė leido kažkaip sutvarkyti kovą tarp organizuotų į gildijas ir nepriklausomų gamybininkų, tarp autorių ir leidėjų, tarp leidėjų ir pardavėjų. Vėliau šitai nuo knygų leidybos, atsiradus muzikos įrašymo technologijoms, buvo perkelta ir į muziką, tad mūsų pasaulis ir toliau bandomas reguliuoti pagal viduramžių idėjas.
Taigi, visos šitos kopijavimo teisės tėra kapitalistinių tarpusavio santykių leidybos srityje išraiška: autorius sudaro sutartį su leidėju, leidėjas su gamintoju ir pardavėju, ir visi gauna atlygį už PREKĘ/PASLAUGĄ. Tuo tarpu dabar, reketininkų pasamdytiems rašeivoms agituojant už išankstinį kompiuterinių laikmenų apmokestinimą, mes gauname mano jau minėtą paradoksalią situaciją – mus VERČIA daryti kažką, ko mes nenorime. O tai jau nusikaltimas, gerbiamieji, net jei pelnas iš jo – tik keli centai…

O man pagal šitokią analogiją tada peršasi pasiūlymas: o kodėl visų, kurie nori gauti teises automobiliui vairuoti, nepasodinti į kalėjimą keliems metams? Juk visi gali potencialiai kažką užmušti avarijoje? Na gerai, kadangi avarijas su mirtinu rezultatu padaro palyginti nedaug vairuotojų, paskirstykime tolygiai tą potencialų atsėdėjimo laiką ir lai visi pasėdi kalėjime bent po kokius du-tris mėnesius. Bet po to, padarius avariją, jau sėdėti jau nebereiktų – juk jis jau atbuvo bausmę už nusikaltimą, kurį dar tik galėjo padaryti, o kaltę visi prisiėmė lygiomis dalimis.
Sakote, debiliškas pasiūlymas? Na tikrai debiliškas ne daugiau, kaip siūlomas išankstinis kompiuterinių laikmenų apmokestinimas, sugeneruotas vyrukų su begaliniu pinigų geiduliu širdyje. Tai kuris iš tų vyrukų pirmas sės į kalėjimą “avansu”?

Tiesą pasakius, kuo toliau, tuo labiau pasaulyje matoma, kad visa šita patentų ir kopijavimo teisių sistema tampa progreso stabdžiu – alternatyvius energijos šaltinius apibrėžiantys patentai išperkami naftos monopolijų ir sėkmingai “užmarinuojami”; AIDS ligoniai miršta todėl, kad nepajėgia sumokėti už vaistus tiek, kiek nori patentų savininkai. Kažin, ar kopijavimo teisės yra menininkų kūrybos variklis? Galbūt užgesusioms “žvaigždėms” tai yra šioks toks pajamų šaltinis už praeitis nuopelnus, tačiau kiek gauna menininkai, ir kiek “suėda” jų teisų “gynėjai”?

Panašu, kad paauglių, iš nusipirktų CD persirašusių muziką į MP3 grotuvus, apmokestinimas puikiai iliustruoja viduramžiško mąstymo recidyvą kai kurių tipo progresyvių biznieriukų, per klaidą įvardinamų autorių teisių gynėjais, mąstysenoje.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.