Apie istoriją mūsų viduje

[grumlinas]

Vakarykštis mano rekomendacinis įrašas buvo tradiciškai repostintas į LJą, kur mudu su kolega mudilevski biškį pabendravome. tarp kitko, rekomenduoju mokantiems kvadratines raides jį paskaityti – būtent tokie blogeriai (jų yra ir daugiau) man vis dar tebeteikia viltį, kad Rusija nėra vien agresijos prieš mus kraštas, kad joje tebėra dorų ir mūsų atžvilgiu pozityviai nusiteikusių žmonių.
Nemokantiems kvadratinių raidžių – vienas komentaras, puikiai identifikuojantis mūsų istorijos suvokimą sovietmečiu
Aš – ir čia aš pretenduoju į tiesą paskutinėje instancijoje – viskas žymiai paprasčiau, kad iš tikrųjų Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Suomijos, Baltarusijos, Ukrainos ir t.t. gyventojai žinojo apie tai tuomet, ir visų tiksliausiai. Todėl, kad nebijojo vadinti daiktų tikraisiais vardais. T.y., tą, kas užpuolė, jie nebijojo vadinti priešu, o tuos, kurie gynėsi, nebijojo vadinti didvyriais.
Iš tikrųjų viskas buvo žinoma nuo pat pradžių, aptemimas įvyko paskui, kai milijonai žmonių gyveno pagal įstatymus, kuriuos jiems primetė agresoriai. Va čia ir prasidėjo dvejinimasis. Atsirado ką pararasti. Prarasti sau, ne nacijai.

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.