Apie vienintelį klausimą

[grumlinas]

Joan Osborne – One of Us

---

Klausausi vakar seno gero gabalo, ir staiga kilo mintis: “O iš tikrųjų, kas būtų, jei galėtum užduoti vieną-vienintelį bet kokį klausimą,į kurį gautum tikslų atsakymą? Ko gi paklaustum?”
Kažkaip natūraliai kyla mintis paklausti apie savo mirties datą ir valandą, bet kaip po to gyventi, žinant, kada ta riba, kai tavęs nebebus?
Analogiškai su klausimu apie pasaulio pabaigą – jei ji nenumaldomai ateis, kokia prasmė gyventi nuolatinėje baimėje?
O klausinnėti visokių tipo “myli-nemyli?” ar “ką apie mane galvoja uošvė/bosas?” – fignia, kiba ir taip nežinai atsakymo?
Tai va, nežinau, ar turėčiau tą vieną-vienintelį klausimą…

Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.