grumlinas

Nori-nenori, tačiau belaukiant Naujamečio, kad išgerti šampano bokalą, tfu, taurę, teko susipažinti su televizijos programomis. Spagsėjau per tuos 60 Mikrovisatos kanalų, tikėdamasis rastį ką nors bent kiek žiūrimo. Figuški Na, rusiški kanalai, visiškai suprantama – varo kažką jiems įdomaus, kas antras rodo “Po pirties” (šiaip tai gera komedija, tačiau nuolat šeriant tortu, irgi galimas VEU-efektas), kiti kažkokius rusiškus popsus varo. Na, o lietuviškosios televizijos užmušė savo beviltiškumu ir nykumu: kažkokie trečiarūšiai šliageriai, kai kurie netgi ruskiški a la “Ruskoje radijo”, lyg aš mikrruškėj sėdėčiau, šilanskiški juokelinimai, vienžo – net rusiškos televizijos atrodo priimtinesnės mano nacionalistiniam skoniui. Aš nežinau, kokie proto bokšteliai ir pagal kokias specifikacijas sudarinėja programas, tačiau panašu, kad taikoma nusikalstamai ydinga mažiausios kainos politika™, kaip ir valdiškuose viešuosiuose pirkimuose. T.y., už mažiausią kainą gauni daugiausiai pirkinio. Ir nesvarbu, kad pirkinys sušvinkęs ir naudoti netinkamas.
Vienžo, eilinį kartą įsitikinau, kad apribodamas savo žiūrimą televiziją keletu dokumentinių kanalų, tik išlošiu, nes sutaupau ir nervų, ir laiko. O visą pusmetį per visus galus man bandę įsiūlyti visokias skaitmenines televizijas vyriukai ir panikės visiškai teisingai buvo siunčiami: “Ačiū, televizijos man nereikia, tad negaiškim brangaus mudviejų laiko”.
Aaa, kaip baigėsi mano spragsėjiams? Nu atsukau Fashion TV, kur kažkokios pusiau išpakuotos panikės demonstravo tipo swimwear‘ą, ir tai buvo kažkas, ką galima bent pavadinti pramogine televizija