![[personal profile]](https://www.dreamwidth.org/img/silk/identity/user.png){kind=small}
Cepelinai lenkiškai…
Nov. 22nd, 2015 05:33 am…su raugintais agurkėliais ir kopūstų salotomis. mjooo… 
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Lenkijos keliai
Nov. 21st, 2015 05:33 amAtkasiau porą kadrų iš mobyklės. Fotkinta ex-RytPrūsiuose, besiblaškant palei Rusijos sieną. Kraštai tokie įdomūs, verta pasivažinėti vietiniais siaurais keliukais, toliau nuo pagrindinių.
Kaizerio laikų kelias, grįstas kačių kaktomis. Jei ne Citro-pakaba, reiktų trintuką įsikąsti, kad dantys nesubyrėtų.
Fiurerio laikų kelias, grįstas šešiakampėmis betono ploštėmis. Irgi krato, bet ne taip.
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Kelionė po lenkų žemę 2015-08-29
Aug. 31st, 2015 05:33 amNors vasara jau kaip ir pasibaigė, noras pakeliauti mums nepraėjo. Ir vėl sumąstėme apsilankyti lenkų žemėje, juolab kad tų nelankytų objektų netoli Lietuvos sienų dar nemažai. Kadangi kartu keliauti panoro ir mano pusseserė su savo draugu, tai maršrutą sudėliojau tiek iš mums įdomių objektų, tiek ir iš kažkada aplankytų, bet must-to-see. Artėjant link LT-PL sienos, pusseserės daugas pasiūlė prasukti pro Trumpalius, kur valstybių siena eina vos ne per lenkų ūkininko kiemą. Prasukome, nufotkinome lenkiškojo pakantumo lietuvybei pavyzdį ir nuvažiavome prie jau anksčiau aplankytų jotvingių pilkapių, kur pagaliau praėjome visą pilkapyną, tačiau tie pilkapiai kažkaip visiškai nesifotografavo 
btw, šįkart atlikau tik šturmano vaidmenį, tai galėjau detaliau apžiūrėti pakelės vaizdus.
Aplankę pilkapius, nuvažiavome parodyti Pacų rūmų Dauspūdoje. Šįkart papildomai apėjau aplinkui fotografuodamas ir radau įėjimą į išlikusius rūsius po vakariniu paviljonu. Aišku, tebuvo tik ėjimas ir aklas apendiksas, viskas užmūryta. Laimei, buvo atidaryti pora kitų paviljono rūsių langų, tai pavyko padaryti likusios rūsių dalies kelis kadrus.
Po Pacų rūmų apsilankėme Šventvietėje. Mano geresnioji pusė konfiskavo fotiką ir prifotkino nuostabių žolių Rospudos upėje.
Po šventvietės pasukome atgal į šiaurę, į Alėcką, kur planavau aplankyti du ex-vokiškus karo paminklus.
Pirmasis turėjo būti dar kaizerio laikų paminklas 1866 ir 1870/71 metgų karams. Kažkada stovėjęs miesto centre, jis dabar perkeltas į buvusias vokiečių kapines. Deja, kurioje tų kapinių vietoje tas paminklas – jokios info. Teko sustoti miestelio centre ir ištardyti vietinius gyventojus. Radome ir kapines, ir paminklą. Kadangi buvau biškį pastudijavęs, ko ieškome, tai gana nesunkiai
Sekantis objektas buvo grandiozinis paminklas 1PK kariams iš Veimaro respublikos laikų. Tą radome nesunkiai, bet jokios konkrečios info niekur nėra. Vėlgi – išankstinės studijos leido rasti tą gražiai sudėliotą lauko akmenų krūvą nesunkiai.
Važiuodami link Geldapės, kur mūsų laukė Saulės laikrodis, žvalgėmės, kur čia papietavus, bet taip ir neradome. Teko valgyti pačioje Geldapėje, o paskui nuvažiavome į miesto aikštę, kur ir yra tas garsusis laikrodis. Labai graži aikštė/skveras su tvenkiniu, per kurį nutiestas tiltelis.
Išvažiuodami iš Geldapės, užmetėme akį į buvusį vandentiekio bokštą, kuris dabar tapo apžvalginiu, bet kadangi jau spaudė laikas, tai jo aplankymas buvo atidėtas. Jį tikrai reiks aplankyti ateityje.
Planuodamas kelionę, buvau numatęs aplankyti dar nelankytus Botkūnų viadukus, bet nebuvo pakankamai aišku, kaip juos rasti. Tai savo draugams parodėme Stančikų viadukus ir iš ten nuvažiavome į Vodzilkius. Siauras žvyrkeliukas, kur vos-vos galima prasilenkti. Bet labai įdomi vieta, verta atvažiavimo. Mano geresniają pusę vėl apniko fotografavimo šišas, tai vėlgi dauguma Vodzilkių fotkių – jos.
Kadangi diena jau ėjo beveik vakarop, tai „ant greičiaus“ nuvažiavome į Jeleniavą, kur užeigoje „Pod jelionkem“ pagaliau gavome išsvajotų keptų seliavų.
Na, o pavalgius dar užšokome į Suvalkus, apsipirkome šiobeito ir jau vėlai vakare grįžome namo.
( Read the rest of this entry » )
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Kelionė po lenkų žemę 2015-08-15
Aug. 16th, 2015 03:30 pmKarštą vasaros dieną nutarėme prasukti ratuką po lenkų žemę, apžiūrėdami kai kurias iki šiol nematytas įžymybes. Kelionės schema GoogleMaps nuo Szypliszki. Tai dabar trumpai apie kelionę su šiek tiek fotkių, o pabaigoje bus pilna fotkių galerija.
Tradiciškai įvažiavome pro Kalvarijos perėją, o Šipliškėje pasukome dešinėn/šiaurėn Goldapo kryptimi. Važiavome trise, šįkart prie mudviejų prisidėjo mano geresniosios pusės pusseserė, tai kelias besišnekučiuojant neprailgo. Kadangi pusseserė nebuvo mačiusi Stančikų viadukų, tai užsukome jų apžiūrėti. Toliau turėjome tikslą pamatyti Kiepojcų viadukus. Radome vietą nesunkiai, tačiau ten tebuvo vienas viadukas, kai visur rašoma apie viadukus. Kažkaip nesusimąsčiau, apifotkinau ir pasukome atgal. Tik grįžęs namo po rimtesnių GoogleEarth ir internetų studijų radau, kad mes aplankėme labiau į rytus esantį viengubą viaduką, o labiau į vakarus yra dvigubas viadukas. Vienžo, tame regione tebelieka vienas aplankytinas taškas 😉
Kiepojcų rytinis viadukas
Sekantis lankytinas taškas buvo Pacų rūmų griuvėsiai Dauspudoje, tai pasileidome per visokius filipovus ir bakalaževus į pietus. Kelias techniškai neblizgantis, tačiau viską atperka fantastiški vaizdai, kurių dauguma – Rospudos upės slėnis.
Dauspudoje Pacų rūmų griuvėsiai yra mokyklų komplekso teritorijoje. Iš viso to grožio liko tik kordegarda (sargybinė), dalis kažkada buvusios 2 km ilgio liepų alėjos nuo rūmų iki Škotijos kaimo likutis ir pačių rūmų gabaliukas (įvažiavimo portikas ir vakarinio paviljono likučiai).
Tarp kitko, įdomus bandymas rekonstruoti rūmus, paveikslas tikrai gražus.
Kordegarda (sargybinė)
Liepų alėja
Pacų rūmų likučiai
Maloniai pasivaikščioję liepų alėja, nutarėme aplankyti Škotiją, iki kurios nuo Dauspudos tėra kokie 1,5km. Ten tebegyvena škotų palikuonys. Pavažiavome, pafotografavome, kažko ypatingo nėra 😉
Škotija, ji visai greta
Škorija, kaimas kaip kaimas
Viena iš įdomiausių to regiono vietų, susijusių su baltais/jotvingiais, yra už 6,5km nuo Dauspudos esanti Šventvietė. Skirtingai nuo jotvingių pilkapių prie Suvalkų, sankryžoje prie mokyklų komplekso yra rodyklė į tą Šventvietę. Važiuojame iš pradžių asfaltu, paskui prasideda žvyrkelis, visąlaik laikomės pagrindinio kelio, savotiškas orientyras yra ant Rospudos kranto esanti baidarių/kajakų nuoma, kur pervažiuojama į kitą Rospudos krantą. Įvažiavus į mišką, žvalgomės į dešinę nueinančio miško kelio, į kurį rodo nuoroda „Święte Miejsce 1400m“. Pasukame į tą kelią, važiuojame mišku iki T-sankryžos, sukame dešinėn, nusileidžiame nuo kalniuko ir atvykstame į vietą. Medinė koplyčia, visokie kryžiai ir nuostabiai atrodanti Rospudos upė. Aplinka tokia, kad tampi lengvas-lengvas. Ko gero, ten apsilankysime dar ne kartą.
Kaip surasti Šventvietę
Koplyčia
Rospudos upė
Grįžtant atgal, sustojome pafotkinti tabako laukų, kurių tose vietose gana nemažai.
Tabakas
Planavome biškį apsišopinti Suvalkuose, tad pasukome ten. Deja, deja, deja… Lenkai Žolinę švenčia dar aršiau nei mes, ir visi prekybcentriai uždaryti nuo pat ryto, o mažesnės parduotuvės užsidarė po pietų. Taip kad beliko važiuoti prie Ilgių ežero išsimaudyti. Ten yra neblogai įrengta maudymvietė (persirengimo kabinos, tualetai, prieplaukos), tik surasti reikia biškį žinių. Tiesa, lenkai nutarė, kad remontuojant kelius vienakrypčiai šviesaforai jau nebeveža, tai jie pradėjo taikyti keliolikos kilometrų ilgio apvažiavimus. Vienas bonusas- vietos gražios, tai tie apvažiavimai, jei neskubi – nenervyja.
Kaip rasti Ilgių ežero maudymvietę
Ilgių ežeras
Ežere išsimaudžiau porą kartų, pasnūduriavau, ir atėjo laikas grįžti namolio. Nutarėme prasukti pro Seinus. Užsukome, pasižiūrėjome biškį ir pasukome link Šipliškės. Ten užsukome į barą, skaniai+sočiai pavalgėme ir grįžome namolio.
( Read the rest of this entry » )
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Jotvingių kraštas
Aug. 12th, 2015 05:33 amTaigi, Baltiškasis savaitgalis buvo apvainikuotas, karštą 2015-08-02 dieną aplankant jotvingių kraštą aplink Suvalkus. Išsiruošėme ne iš pat ryto, išsimiegojome, tai nuvykome jau dienai įdienojus, o ir važiavome su protu. Tai pataikėme „ant karščio“.
Informaciją apie netoli Suvalkų esntį jotvingių pilkapyną radau Polska niezwykla, bet ten žemėlapyje buvo pažymėti du taškai: tipo jotvingių kapinynas ir jotvingių pilkapiai-kurhanai. Planas susiorientuoti vietoje, kaip esame įpratę, suveikė ne iš karto – jokių nuorodų ant pagrindinio kelio, kaip Lietuvoje, nebuvo. Gal jie saugo tuos pilkapius nuo lankytojų minių? Susigaufėme, kad prašokome nepažymėtą nuvažiavimą link tų pilkapių, tik ties pačiais Suvalkais. Apsisukome, sugrįžome, pasukome daugmaž į reikalingą įvažiavimą ir važiavome tol, kol supratome, kad esame netoli, bet neaišku kur tie pilkapiai. Laimei, pasitaikė lenkų pora, kuri paaiškino – važiuokite šituo keliu, pirmas posūkis kairėn ir po to mišku-mišku-mišku, kol pamatysite aukštą ženklą. Ojeeee, tas kelias kairėn turėjo pasibaigti lenkiška „plyta“ su užrašu „Nie dotyczy transportu sluzby lesniej“, kurį naglai nukirtau ir važiavome visą laiką wprost. Kol tikrai išvydome stulpą su užrašu, o netoli jo buvęs lenkų dviratininkas-turistas patvirtino, kad tai tikrai tas kapinynas. Kad nestovėti miške, pavažiavome kiek priekin ir išvažiavome prie sodybų, schemoje pažymėtų P raide. Ten palikę awto, sugrfįžome atgal ir iš pradžių buvome nustebę, kad tai tiesiog miškas. Tačiau, paėjus takeliu keliasdešimt metrų, išėjome į aikštelę su informaciniou stendu ir KURHANAIS. Oficialiose fotkėse jie tokie gražūs, apdėti akmenimis, o tieovėje apžėlę žole, nelabai kas matosi. Ale vistiek pafotkinau, pavaikštinėjome. Lankytojų nėra, tik paukščiai čiulba. Idilija tokia. mano geresnioji pusė, kol aš fotkinau pilkapius, paėjo gerokai priekin ir rado trejetą lepšiųš. Ale namo nesivežėme – vistik tai kapai, kad ir pusantro tūkstančio metų senumo. Vienžo, buvo įdomu.
Išvažiavome iš ten normaliu keliuku ir gražiai iššokome į pagrindinį kelią. Svarbus dalykas – išvažiuojama per nuo klano einančio posūkio vidurį, tai reikia būti atsargiam. O važiuojant iš Lietuvos dabar įvažiavimas aiškus.
Kaip patekti
Griežtas užrašas
Pirmas įspūdis
Informacinis stendas
Detali pilkapyno schema
Pilkapis 1
Pilkapis 2
Pilkapis 3
Pilkapis 4
Pilkapis 5
Pilkapis 6
Kunigaikščio pilkapis 1
Kunigaikščio pilkapis 25
Pirmi grybai'2015
Powered by AFG
Apžiūrėjus pilkapius, buvo suplanuotas Vodzilkių (Wodziłki), kur gyvena pravoslavų sentikių bendruomenė, aplankymas. Važiavome, pakeliui fotkinome labai gražius peizažus, kol privažiavome Šiurpilį (Szurpiły), kuriame reikėjo pasukti žvyrkeliu link tų Vodzilkių. Ties nusukimu stovi nuoroda į „Pilies kalną“, OK, važiuojam, fotkiname. Ir privažiavome aikštelę, nuo kurios einama pėsčiomis į tą Pilies kalną. Paėjome ir mes gabalą kelio palei kukurūzų lauką (taip, taip, grįždami nusiskynėme kelias burbuoles, tačiau kukurūzai dar visiškai nesubrendę), bet diena buvo jau tragiškai karšta, o mes iš po dviejų įtemptų dienų vaikštinėjimo nenusiteikę eiti nežinia iki kur, tai sustojome prie pakelės ežeriuko, brangiausioji pabraidžiojo, aš pafotkinau. Nutarę, kad čia sugrįšime dar kartą, kai važiuosime lankyti tų Vodzilkų, bo nutarėme iki jų jau nebevažiuoti. Tada grįžome prie awto, nuvažiavome iki artimiausios karčemos Jelenieve, pavalgėme ir parmynėme namo.
Kaip paaiškėjo tvarkant fotkes, iki Pilies kalno aka Šiurpilio piliakalnio mums buvo telikę pora šimtų metrų…
Šiaip trąsa įdomi, joje stovi keli stendai, kur įdomiai aprašyta tų vietų jotvingiška istorija. O ir į Vodzilkius yra kitas, trumpesnis kelias 😉
Kaip patekti
Informacinis stendas Nr.4
Kaip tai galėjo atrodyti
Apylinkės 1
Apylinkės 2
Apylinkės 3
Informacinis stendas Nr.5
Apylinkės 4
Apylinkės 5
Ežeriukas prie Pilies kalno
Vandens procedūros
Vandens ženklai, tfu, žiedai!
Powered by AFG
Ir pabaigai – jotvingių krašto peizažai.
Pilikalnis 1
Pilikalnis 2
Tolumos 1
Miškai 1
Tolumos 2
Kalvos
Kūdra
Javų laukas
Viena kelyje
Tolumos 3
Tolumos 4
Tolumos 5
Piliakalnis 3
Tolumos 6
Powered by AFG
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Baltiškojo savaitgalio pabaiga
Aug. 2nd, 2015 07:47 pmPrasidėjęs penktadienį, sekmadienį baltiškasis savaitgalis buvo užbaigtas Lenkijoje, aplankant jotvingių žemes. Fotkių nebuvo labai daug, bet vėlgi tik paspoilinsiu, bo tvarkyti jas norisi iš eilės. Startavome vėlokai, o ir kelio gabaliukas laiko suvalgo, jei neleki kaip nevisprotis.
Pirmas mūsų aplankytas objektas buvo jotvingių pilkapiai. Informaciją pasisėmiau iš Polska niezwykla, bet ten žemėlapyje buvo pažymėti du taškai: tipo jotvingių kapinynas ir jotvingių pilkapiai-kurhanai. OK, susiorientuosime vietoje, pagalvojome. Pasirodo, ten reikalas totaliai nedraugiškas, jokios nuorodos, ir susigaudėme, kad prašokome nepažymėtą nuvažiavimą tik ties pačiais Suvalkais. Apsisukome, sugrįžome, pasukome daugmaž į reikalingą įvažiavimą ir važiavome tol, kol supratome, kad esame netoli, bet neaišku kur tie pilkapiia. Laimei, pasitaikė lenkų pora, kuri paaiškino – važiuokite šituo keliu, pirmas posūkis kairėn ir po to mišku-mišku-mišku, kol pamatysite aukštą ženklą. Ojeeee, tas kelias kairėn turėjo pasibaigti lenkiška „plyta“ su užrašu „Nie dotyczy transportu sluzby lesniej“, kurį naglai nukirtau ir važiavome visą laiką wprost. Kol tikrai išvydome stulpą su užrašu, o netoli jo buvęs lenkų dviratininkas-turistas patvirtino, kad tai tikrai tas kapinynas. Mjooo, nujooo, su grauduliu prisiminėme kaip ašara aiškų mūsų kelią link lietuviškų kurhanų.
Anyway, kurhanus radome, apžiūrėjome.
Po kurhanų nutarėme pavažiuoti į sentikių bendruomenės gyvenamą Vodzilkių (Wodziłki) kaimelį. Važiavome, pakeliui biškį fotkinome labai gražius peizažus (reiks kada vėl prasivažiuoti pafoktyti, fantastiškos vietos), kol privažiavome Šiurpilio (Szurpiły) gyvenvietę, kur reikėjo pasukti į tuos Vodzilkus. O ant kelio stovi nuoroda į „Pilies kalną“. OK, važiuojam. Ir privažiavome aikštelę, nuo kurios einama pėsčiomis į tą Pilies kalną. Pajome ir mes gabalą kelio, bet diena buvo tragiškai karšta, o mes iš po dviejų įtemptų dienų vaikštinėjimo neypač nusiteikį eiti nežinia iki kur, tai sustojome prie pakelės ežeriuko, brangiausioji pabraidžiojo, aš pafotkinau, ir, nutarę, kad čia sugrįšime dar kartą, kai važiuosime lankyti tų Vodzilkų, bo nutarėme iki jų jau nebevažiuoti. Tada grįžome prie awto, nuvažiavome iki artimiausios karčemos, pavalgėme (cepelinų su kopūstų salotomis nevalgėme, nors tai yra nacionalinis tų vietų patieklas) ir parmynėme namo.
Na ir pabaigai pora kadrų iš jotvingių krašto
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Diena buvo numatyta pasivažinėjimui palei Lenkijos-Rusijos pasienį, aplankant keletą įdomių vietų. Tik įkliuvome – 650 kelias buvo remontuojamas, aibė ilgų vienpusių pravažiavimų su šviesaforais, tai teko pastoviniuoti. laimei, šiuo keliu ilgai važiuoti neteko, o ir sugrįžimui Lietuvon jis buvo atmestas.
Pirma aplankyta vieta – prie Zakałcze Wielkie esančiame miške buvusios evangelikų kapinės su Steinertų koplyčia. Iš 650 kelio Banie Mazurskie nusukome kairėn link Rapos (yra rodyklės link jos garsiosios piramidės), o pakeliui kairėje yra nuoroda į žvyrkelį link tos koplyčios. Važiuojame visąlaik žvyrkeliu, prieš patį kaimelį dešinėje už laukų matosi miške boluojanti koplyčia. Teks dar pavažiuoti tokiais nelabai prabangiais lauko-miško keliukais, tačiau visur tvarkingos rodyklės ir pravažiuojama. Pačios kapinaitės apleistos, koplyčia užrakinta, nes labai nusiaubta vandalų.
Nuo kapinaičių tuo pačiu keliu sugrįžome į kelią link Rapos ir po kiek laiko pravažiuodami dešinėje pamatėme alėją link garsiosios piramidės. Tačiau šalikelėje sustoti negalima, visur ženklai, tad reikia pavažiuoti pirmyn, dešinėje nedidukas privatus parkingas už 4ZL (lenkai mane žavi verslumu!) ir pėsčiomis pagrįžti atgal asfaltu tuos porą šimtų metrų. Link piramidės veda alėja, ir ja einant pamažu suvoki, kad tai didžiulis statinys, ko nepasakysi žvelgdamas į nuotraukas. Įėjimas užmūrytas vėlgi nuo vandalų, pafotkinau vidų per langus.
Prie Rapos piramidės staiga paaiškėjo, kad mano fotiko akumai sėdo, tai išsitraukiau rezervines baterijas. Bleeemba, nekenčiu kitajcų su jų “Longlife” tipo produkcija. Fotikas net neužsivedė, tai toliau teko fotkinti mobiliaku, tad fotkių praktiškai nėra 
Prisiskaitę kelionės vadove apie Ściborki kaimelyje esančią indėnų-eskimų stiliaus ekologinę sodybą, nutarėme ten nuvažiuoti. Jooo, nujooo… Ideologinis vegetras etc.itd. pasirodė esąs totalus komersantas. Privažiuoji tuščią parkingą, ten instrukcija, kad reikia pasiskambinti ir tada jau tavimi užsiims. Ne veltui, aišku. Aš tokių žaidimų nežaidžiu, noriu bent biškį pamatyti už ką mokėsiu pinigus, o ničnieko net nematyti, tad apsisukome ir išvažiavome. Iš tos avantiūros liko poros keistų kelio ženklų kadrai.
Sekantis kelionės etapas turėjo kelių dvarų apžiūrėjimas. Link jų veda dar vokiečių nutiesti keliai. Kaizeris paklojo kačių kaktų bruką, o Aloyzičius – šešiakampes plyteles. Šiaip Citroenu važiuojant kratymo nesijaučia, bet važiuoklė tai rėkia nesavu balsu Patys dvarai nuvylė, pora iš jų tai veikiantys ūkiai be jokio grožio, trečias praktiškai griuvėsiai. Čia navigacija man iškrėtė bajerį, kai, atvedusi prie Mieduniszki Małe dvaro, liepė važiuoti toliau lauko keliu. Ir važiavau, kol 200m nuo Rusijos sienos pavyko apsisukti 
Šiaip pasienyje gavosi tiesiog pasivažinėjimas-žioplinėjimas be fotografavimo. Galų gale pasukome atgal, Węgorzewo papietavome (nuostabi kepta seliava), o paskui sumąstėme kur nors išsimaudyti ežere. Radome gražų ežerą miške, prie jo minia lenkų, bet visiems užteko vietos. Po maudynių dar pavažiavome kaimo keliais link Sztynort ir nutarėme, kad tą dvarą reiktų detaliau apžiūrėti sekančios išvykos Lenkijon metu.
O tada jau grįžome namolio 
( Read the rest of this entry )
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Antroji diena Lenkijoje buvo skirta šiokiam-tokiam įžymybių apžiūrėjimui. Labai konkretaus plano neturėjome, tiesiog primečiau pagal kelionės vadovą keletą įdomesnių taškų. Susiruošę pusryčiauti, staiga pamatėme, kad kavos skardinė tuščia, tai teko numoti ranka į pusryčius svedčių namuose ir ušvažiavome ieškoti kokios nors rimtesnės degalinės su kava. Tiko “Orlen” kava po 5ZL 
Pirmas aplankytas objektas – buvęs dvaras Jędrychowo kaimelyje, kuriame dabar įrengtas viešbutis. Labai graži vieta, viešbučiui ir restoranui pritaikyti dauguma pastatų. Šalia ežeras, galima maudytis, tačiau mes dar nebuvome tam pasiryžę, o ir dar nebuvo karšta.
( Read the rest of this entry )
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Šiemetinė mūsų kelionė į lenkų -žemę buvo ganėtinai trumpa, o ir skirta daugiau pasipoilsiavimui nei įžymybių lankymui. Buvome numatę pašokti iki Mozūrų ežeryno, ten kur nors įsikurti, paskui pasižvalgyti po apylinkes be aiškaus plano, pasimaudyti ir grįžti namo. Viskas buvo beveik taip, kaip numatėme, tik va – paskutinį kartą Lenkijoje buvome užpernai, tai nustebino du dalykai:
1) labai pabrango pragyvenimas ir maitinimasis užeigose – kažkur 30-40%;
2) gyvenimas Lenkijoje matomai pagerėjo, nes buvo ganėtinai sunku rasti vietą apsistoti.
Taigi, pirmoji diena buvo skirta kelionei ir mano numatytos įdomybės aplankymui. Važiavome pro Suvalkus, Augustavą, Grajevą, Elką, Gižycką, kol pasiekėme Mrongovą. Pabandėme jo apylinkėse apsistoti trijų naktų nakvynei, teko nemažai pavažinėti, kol pagaliau Probarke jau gerokai antroje dienos pusėje gavome kambarį nakčiai už 120ZL.
Na, o dabar aplankyta įžymybė. Tai netoli Prostki gyvenvietės esantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės ir Prūsijos Kunigaikštystės sienų susikirtimą žymintis 1545m. pastatytas stulpas. Tuometinis “tritaškis“, tsakant 
Labai įdomi kartografiniu ir istoriniu požiūriu vieta. Bandėme jį aplankyti užpernai, bet lijo baisus lietus, beveik nesimatė kelio ir nesugebėjome rasti posūkio – pražioplinome nuorodą 
O jo aplankymui reikia iš Augustavo važiuoti 61 keliu ir Grajeve nusukti į 65 kelią link Elko. Tada važiuojame iki Prostki gyvenvietės ir ja neskubėdami važiuojame iki bažnyčios. Už jos sukame gatve dešinėn – yra nuoroda į stulpą. Pavažiuojame gatve puskilometrį, pervažiuojame upelį ir už upelio pirmas posūkis dešinėn (vėlgi yra nuoroda). Tada žvyrkeliu virš kilometro visąlaik tiesiai, kol jau-jau išvažiuojame iš miško, tačiau priekyje vėl pamatome nuorodą ir dešinėje yra tokią kaip ir alėja, kurios kraštai apriboti akemnimis. Tada ta alėja dar kokį šimtą metrų ir išvažiuojame į aikštelę. Psio, tikslas pasiektas, paklysti neįmanoma 
( Read the rest of this entry )
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Debesų ganymas
Aug. 15th, 2013 06:33 am
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Raštai ir pavidalai
Aug. 14th, 2013 06:33 am
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Lenkiškas kelio ženklas. Brrr…
Aug. 13th, 2013 06:33 am
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Navigacijos spindesys ir skurdas
Aug. 11th, 2013 06:30 am
Susidomėjote, kur čia tas Grumlinas įmaurojo savo Padangiuxu? Taigi praėjusią savaitę mudu su brangiausiąja padarėme kasmetinį-tradicinį turą po liankų žemę. Įspūdžių bus kiek vėliau, dabar apie šiokį tokį nuotykį. Šiaip kaip senas nukvakęs pirdylqa esmi konservatorius ir labai skeptiškai žiūriu į visokius elektron-barškučius. Visad važinėdavau užsienyje “pagal žemėlapį” ir nesu paklydęs (nuklydimai kokį 100m į kitą pusę nesiskaito pagal “5 sekunčių taisyklę” 
) Šiemet nutariau pabandyti pavažinėti, naudodamasis navigacija, nors keletas iki šiol buvusių bandymų mano skepticizmo neišvaikė. Yep, nepažįstamame mieste puikus daiktas, jei tik žemėlapio duombazė labai nepasenusi. Pagrindinė problema – po kažkurio laiko prarandi suvokimą, kur esi, ir tik automatiškai vykdai komandas. O navigacijos mergiotė smegenėlių neturi, deja…
Tai va, susiplanavau aplankyti keletą vietų Lenkijos-Rusijos pasienyje (buvome apsistoję Węgorzewo’e). Na, tai, kad numatytus punktus turi lankyti tik eilės tvarka, kitaip tave atkakliai varys į jau aplankytą vietą, jei vietų aplankymo eilės tvarka pakito – tą pergyvenau, išmesdamas iš vietovų sąrašo jau pravažiuotus taškus 
O va vieno dalyko nenumačiau… Netoli Lenkijos-Rusijos sienos buvo pora dvarelių, į kuriuos norėjau užmesti akį. Šiaip ten nieko ypač įdomaus nebuvo, jei ką, išskyrus važiuoklės barškinimą kaizerio ir aloyzičiaus nutiestais keliais. O cirkas prasidėjo tada, kai, vadovaudamasis navigacijos nurodymais, jau ir pravažiavau buvusį dvarelį, tačiau mergiotė drąsiai mane varė vis tolyn apžėlusiu žvyrkeliuku. Nu ką – ji geriau žino. Aha, kaipgis, kaipgis… Iš pradžių žvyrkeliukas buvo tik apžėlęs žole, paskui laipsniškai perėjo į išvažinėtą apžėlusį lauko keliuką, kol galų gale patapo beveik provėžomis pievoje. Be abejo, Padangiuxui teko pasistiebtį į paaukštintą padėtį, bo ten visokie žemesni pepelacai būtų tikrai pasikabinę provėžose ir duobėse. Nu ir ką – pavažiavus taip porą šimtų metrų, navigacija žaviu balsu pranešė: “Kelionės tikslas pasiektas, dabar apsisukite ir grįžkite atgal”. Viena vėžė, iš abiejų pusių grioviai, atgal atbulam varyti – žėk, dusliarką įbesi kur į žemę… Nu ką, varom pirmyn, vistik turėtų būti koks nors apsisukimas, nes keliukas tikrai važinėtas, o ir laukas iš vienos pusės bei pieva iš kitos dirbami. Nu traktoriais, be abejo, ne kokiais lupinezais, bet vistiek… Tai taip myniau dar kelis šimtus metrų, kol pagaliau šone pasimatė kaip ir įvažiavimas pievon, kur galima buvo bandyti apsisukti. Sustojau, padariau šią istorinę fotkę (vėliau jau pagal žemėlapį išsiaiškinau, kad tas miškas fone – jau Rusija, iki kurios buvo likę gal pora šimtų metrų ). Patikrinau pievą, ar neužklimpsiu, apsisukau, sugrįžau tomis pačiomis vėžėmis. Mjooo, nujooo, blemba…
Tai va, mielieji, navigacija yra čiki, o va žemėlapis super-čiki
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Štai jums lenkiškas vaizdelis…
Jul. 1st, 2013 06:33 am
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Tritaškis “Vištytis”
Jun. 30th, 2013 06:33 amŽodis “tritaškis” šiuo atveju yra specialistų, dirbančių prie Lietuvos valstybinių sienų nustatymo, pasirinktas terminas, reiškiantis trijų valstybių sienų susikirtimo tašką. Pakolkas oficialiai užbaigti du tokie taškai: LT-PL-RU ir LT-LV-BY, o trečiasis – LT-PL-BY yra ruošiamas.
Šiuometinės Citrojoninės vyko prie Vištyčio ežero, tad griekas buvo nenuvažiuoti prie tritaškio “Vištytis”, kur susikerta LT-PL-RU sienos. Privažiavimas prie jo tik per Lenkiją, iš Lietuvos pusės viskas užžėlę brūzgynais, o iš Rusijos veda pasienio kelias, užsibaigiantis tvora, kur ant kuolo įtaisyta videokamera budriai žvelgia, ar jevropeicai nesiruošia užpulti Matuškos-Rasiejos 
Jei sumąstsite ten nuvykti, galimi du keliai:
1) Važiuojame iš Kalvarijos į Vištytį 200 keliu, kol kairėje pamatome rodyklę į Vartelius ir Vyžainius (PL). Drąsiai sukame, nors senesniuoise žemėlapiuose gali būti parodyta, kad kelio Lenkijon nėra. Kuo puikiausias asfaltas su skiriamąja jusota eina iki pat Lenkijos sienos (bet būkite atsargūs – vietomis vingiuota ir kalvota), toliau siauras vingiuotas-kalvotas keliukas, vienas posūkis dešinėn, antras posūkis dešinėn, išvažiuojame į 651 kelią ir juo važiuojame kokius 4km, kol dešinėje pamatome medinę būdelę ir nediduką parkingiuką. Iš ten palei tvorą einame link miško kokį šimtą metrų.
2) Jei važiuojame pro Kalvariją – už sienos ieškome rodyklės dešinėn į 651 kelią (tipo į Goldapą) ir juo važiuojame iki Vyžainių. Pravažiavus juos, dešinėje matome rodyklę “Vištytis LT” – tai yra anksčiau minėtas keliukas, tad nuo ten vėl minėti 4km.
Vietoje derėtų elgtis santūriau ir nepažeidinėti Rusijos teritorijos vientisumo, nes ten stovinčia vidokamera fiksuoti vaizdai vėliau gali būti panaudoti identifikuoti pažeidėjus, kai prireiks kokios nors Rusijos vizos. O ir lenkai žada -500ZL premiją tiems, kas įžengs į Rusijos teritoriją.
Šiaip labai įdomi savijauta, suvokiant savo laisvumą 
( Read the rest of this entry )
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Tarp Lenkijos ir Lietuvos
Jun. 26th, 2013 06:33 amMumi visu storumu ant Lietuvos-Lenkijos-Rusijos valstybinių sienų “tritaškio”
Šiemet tradicinės Citro-Joninės įvyko prie Vištyčio ežero. Pakeliui į vietą pasidarėm nedidelę ekskursiją po įdomias vietas. Daug maudėmės, bo buvo karšta. Maitinimosi motto buvo “Šašlykams – NE!”. Lenkijoje aplankėme trijų valstybių sienų susikirtimo tašką, kurio nustatyme sudalyvavmo ir mūsų kontora.
Detalesnis reportažas kiek vėliau, bo tingisi pakolkas 
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.
Atostogos Lenkijoje 2011
Nov. 20th, 2011 09:09 pmReportažas apie šiuometines atostogas Lenkijoje 2011.08.01~05 vienoje vietoje:
Pirmoji diena
Antroji diena
Trečioji diena
Ketvirtoji diena + Marijos paveikslas + Twardowskio veidrodis
Penktoji diena
Originally published at Grumlino palėpė. Please leave any comments there.
Istorija apie vieną veidrodį
Nov. 20th, 2011 08:53 am
Twardowskio veidrodis
Veidrodis, kažkada priklausęs magistrui (magui) Twardowskiui, kabo Węgrowo Švenčiausios Panelės Marijos Ėmimo Dangun bei šventųjų Petro, Povilo, Andriaus ir Katerinos bažnyčios zakristijoje, o apie jį vietinis kunigas mums papasakojo tokią istoriją:
Šis metalinis (aukso ir sidarbo lydinio) veidrodis turi savybę parodyti žmonėms jų ateitį. Jis yra sutrūkęs į tris dalis, kaip teigima, nuo susinervinusio Napoleono spyrio koja, kai tas pamatė, kas jo laukia Rusijoje. Twardowskis buvo mėgėjas pabaliavoti su draugais, tad jam amžinai trūko pinigų. Ir vieną kartą tokiame baliuke draugeliai jam pasiūlė parduoti sielą velniui už tai, kad pildytųsi visi Twardowskio norai. Na ką, surašė jis tokį raštą (buvo gi prisilupęs vynelio), pasirašė krauju ir sušuko, kad velnias gali pasiimti jo sielą. Nieko neįvyko ir tiek…
Kitą rytą, atsibudęs iš po pagirių, Twardowskis garsiai pasakė, kad būtų faina pasivažinėti po miestą ir prasivėdinti. Na ir ką – po 10 minučių prie durų privažiuoja prabangi karieta ir vežikas praneša, kad jis turi užduotį pavežioti poną visur, kur šis užsimanys, ir vežioti tiek laiko, kiek ponas pageidaus. Twardowskis pamanė, kad čia jo draugų pokštas, tad sėdo karieton ir gerokai pasivažinėjo. Grįžus namo, jis bandė atsiskaityti su vežiku, tačiau pastarasis paskė, jog jam jau apmokėjo vienas žmogus, ir apmokėjo labai gerai. Twardowskis paklausė, kaip atrodė tas žmogus, tačiau vežikas tesugebėjo pasakyti, jog tai buvo jaunuolis, kuris įteikė jam pinigus ir pasakė, jog jis turi vežioti Twardowskį ten ir tiek, kiek tas pageidaus. O kol vežikas, nuleidęs galvą, skaičiavo pinigus, jaunuolis dingo.
Kitą dieną Twardowskis sumąstė, kad būtų neblogai surengti draugams baliuką, ir garsiai paskė, jog jam reikia pinigų. Na ką – po 10 minučių į duris pasibeldė kažkoks solidus ponas, kuris jam įteikė didžiulį sunkų kapšą. Kol Twardowskis, atrišęs kapšą, bandė įžiūrėti, kas ten kapše (nors beveik neabejojo, kad ten pinigai), ponas dingo.
Baliavojo kelias dienas Twardowskis su draugais, baliavojo… Ir štai vieną vakarą jis, išėjus svečiams, pamatė, kad dega virš 20 žvakių, Na, nedaug galvodamas, jis ėmė jas gesinti dviem pirštais. Kadangi buvo pagėręs, tai nelabai ką pajautė, o va ryte prabudo nuo baisaus rankos skausmo. Ir staga jam šovė galvon, kad pragare jis degs amžinoje ugnyje. Ir jei jam taip skauda nuo kelių žvakių, tai kaip jam turės skaudėti nuo ugnies liežuvių… Mąstė jis taip kelias dienas, svečių nebesikvietė, ir galų gale nuėjo pasitarti pas kunigą, ką gi toliau daryti. Tas jam patarė garsiai paskelbti, kad sutartis nutraukiama, ir įmesti popierių į židinį, ką Twardowskis namuose ir padarė. Nieko neįvyko… Bet va atėjo vakaras, naktis ir prasidėjo visur bildesiai-dundesiai… Visą naktį nemiegojo Twardowskis, o ryte vėl nubėgo pas kunigą, kuris jam patarė, kad kai tik prasideda bildesiai, skaityti Šventąjį Raštą arba melstis, tada velniukai nieko negalės padaryti. Dar porą savaičių prasikankino Twardowskis beveik be miego, kol galų gale viskas nurimo ir velniai atstojo nuo Twardowskio.
Įdomi istorija, o jos moralė, anot kunigo, tokia:
Žmogus gali prarasti savo sielą, tačiau jis ją gali ir išgelbėti, nes jis turi laisvo apsisprendimo teisę.
Kaslink paties Jono Twardowskio, tai visi, kas domisi senosios Lietuvos istorija, turbūt žino legendą apie tai, kad tuometinis lenkijos karalius/Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas pareikalavo išaukti jo neseniai mirusios žmonos Barboros Radvilaitės vėlę. Twardowskis surengė vėlės iššaukimo seansą, karaliui liepęs ramiai sėdėti ir stebėti. Tačiau kai tarp kylančių iš įvairių indų dūmų pasirodė Barboros atvaizdas – Žygimantas puolė prie jo ir atvaizdas pradingo.Aišku, visa ta istorija gali būti paaiškinta gana banaliai – Barbortos atvaizdas buvo išgraviruotas veidrodyje, atitinkamai apšviestas ir “apipavidalintas” dūmais. Žygimantui puolus prie “Barboros”, dūmai išsisklaidė…
Šiek tiek detaliau apie patį Twardowskį, ir jo likimas skiriasi nuo papasakoto anksčiau – velnias pagrobė Twardowskį, tačiau jį nugabeno į Mėnulį, kur pastarasis ir tebegyvena iki šiol.
Rekomenduoju pasiskaityti detaliau apie tą veidrodį, nes iš tikrųjų įdomus dalykas, o jo prakeiksmas pasiekė netgi 1980 metus. Kaip teigiama, veidrodyje yra išgraviruoti moters ir velnio atvaizdai, tačiau kaip yra iš tikrųjų – niekas nežino…
Originally published at Grumlino palėpė. Please leave any comments there.
Istorija apie vieną paveikslą
Nov. 19th, 2011 08:51 am
Marijos paveikslas
Ši freska italų menininko Mikelandželo Pallonio nutapyta Węgrowo Švenčiausios Panelės Marijos Ėmimo Dangun bei šventųjų Petro, Povilo, Andriaus ir Katerinos bažnyčioje.
Su šiuo paveikslu susijusi įdomi istorija. Jis unikalus tuo, kad pabrėžia ne tiek Kristaus, kiek Marijos kančią. Tai va, karo metu į bažnyčią užėjo aukšto rango vokiečių karininkas. Apėjo, apžiūrėjo, o prie šio paveikslo išstovėjo bene valandą. Kitą dieną užėjo vėl, tiesiai prie paveikslo, vėl žiūrėjo kokią valandą. Trečią dieną, jam vėl žiūrint į paveikslą, prisistatė jau susinervinęs lenkų kunigas, kuris pasidomėjo, kas čia yrA? Į tai vokiečių karininkas atsakė, kad jis yra apvažiavęs daugybę Europos muziejų ir bažnyčių, pats renka paveikslus, bet tokį įspūdingą mato pirmą kartą. Tai jis planuoja iš netoli esančio konclagerio atsigabenti kalinių, kad jie tą paveikslą išimtų iš sienos ir jis tą meno kūrinį parsigabens į Berlyną. Kunigui žandikaulis stuktelėjo į grindis, tačiau jau buvo pietų metas ir jis pasikvietė karininką kartu pavalgyti. Valgant kunigas bandė atkalbėti karininką nuo jo užmačios, bet tas jau buvo viską suplanavęs ir nesileido perkalbamas. Galų gale kunigui į galvą šovė išganinga mintis ir jis pasakė vokiečiui: “Bet juk jūs jau nugalėjote, tad galite bet kada atvažiuoti čia pasižiūrėti to paveikslo. O juk jis yra nupieštas ant tinko. Tarkime, kaliniai jį sėkmingai iškals su sienos gabalu. Tarkime, jį sėkmingai pakraus į sunkvežimį, prikrautą kokų minkštų patiesalų. Tarkime, jis atlaikys kelių šimtų kilometrų kelionę Lenkijos ir Vokietijos keliais. Tarkime, jį pavyks sėkmingai iškrauti ir patalpinti į kolekciją. Bet jeigu nors viename etape nepavyks – šito paveikslo tiesiog nebeliks, nes jis subyrės…” Vokietis susimąstė, o paskui pasakė, kad jis apsigalvojo ir paveikslo nebekrapštys iš sienos.
P.S. Węgrowas turi gana stiprias lietuviškas šaknis – 1593-1664 metais jį valdė radvilos, jis buvo reformacijos centru.
Originally published at Grumlino palėpė. Please leave any comments there.
Lenkija’2011 – Penkta diena
Nov. 17th, 2011 11:01 pmNa va pagaliau – mūsų šiuometinės kelionės po lenkų žemes paskutinės kelionės dienos įspūdžiai.
Penktąją kelionės dieną buvome suplanavę aplankyti šalia Bialowiežo esantį žvėryną (išvakarėse apsižiūrėjome, kur jis yra), paskui aplankyti Bialystoką, ten apsiprekinti (koks lietuvis iš Lenkijos be zakupų grįžta?
), o jei dar bus noro – ką nors pamatyti. Šiaip labaio rekomenduoju apsilankyti Bialowiežoje – tikrai įdomi gyvenvietė, yra keli dideli viešbučiai, SPA, plius daugybė privačios nuomos. Iš ten rengiamos ekskursijos po Bialowiežo girią, tad mes nusimatėme ten surengti dar vieną vizitą.Perspėjimas: Nemėgstančių daug fotkių prašome toliau ir nebežiūrėti.
Dienos kelionės schema
View PL-2011 5 diena in a larger map
( Read the rest of this entry » )
Originally published at Grumlino palėpė. Please leave any comments there.
